Robotai rašo, žmonės galvoja – ar tikrai taip paprasta?
Dar prieš dešimtmetį mintis, kad kompiuteris gali parašyti naujienų straipsnį, skambėjo kaip mokslinė fantastika. Šiandien tai – kasdienybė. „Associated Press” jau kelerius metus naudoja automatizuotus įrankius finansinių ataskaitų ir sporto rezultatų aprašymams generuoti. „Reuters”, „Bloomberg” – panašiai. Skaičiai, faktai, struktūra – visa tai algoritmas sudėlioja greičiau, nei žurnalistas suspėja atidaryti naują dokumentą.
Bet čia ir prasideda įdomiausia dalis – kas iš tikrųjų keičiasi, o kas lieka žmogaus rankose.
Ką DI sugeba ir ko – ne
Dirbtinis intelektas puikiai tvarkosi su struktūruotais duomenimis. Jei yra lentelė su skaičiais, jis pavers ją tekstu. Jei yra šablonas – užpildys. Greičiau, pigiau, be klaidų rašyboje. Kai kurios redakcijos jau naudoja DI įrankius pirminiams naujienų pranešimams, kuriuos vėliau peržiūri redaktorius.
Tačiau yra dalykų, kur algoritmai kol kas tikrai stringa. Šaltinio užkalbinimas telefonu, konteksto supratimas, jautimas, kad kažkas istorijoje „ne taip” – tai reikalauja patirties ir intuicijos, kurios neišmokstama iš duomenų rinkinio. Investigacinė žurnalistika, interviu, kultūriniai niuansai – čia žmogus vis dar nepakeičiamas.
Redaktorių vaidmuo – mažėja ar keičiasi?
Daugelis baiminasi, kad DI atims darbus. Realybė, bent jau šiandieninė, yra sudėtingesnė. Redaktoriai vis dažniau tampa ne tik teksto taisytojais, bet ir algoritmų „prižiūrėtojais” – jie tikrina, ką sugeneravo sistema, ar tai tikslu, ar neklaidina, ar atitinka redakcijos toną.
Atsirado net naujas terminas – prompt journalism, kai žurnalistas formuluoja užklausas DI sistemai ir iš gautų rezultatų kuria turinį. Tai nėra nei gryna žurnalistika, nei gryna automatizacija – kažkas tarp.
Kai kurios redakcijos, ypač mažesnės, jau mažina personalą, motyvuodamos tuo, kad DI padeda „optimizuoti procesus”. Tai skamba gražiai, bet reiškia, kad žmonės praranda darbus. Kitos, priešingai, investuoja į žurnalistų mokymą dirbti su naujais įrankiais, matydamos juos kaip pagalbininkus, o ne pakaitalus.
Patikimumas – didžiausias klaustukas
Vienas rimčiausių iššūkių – DI generuojamo turinio tikslumas. Sistemos kartais „haliucinuoja” – sugalvoja faktus, kurie skamba įtikinamai, bet yra neteisingi. Žurnalistikoje tai yra katastrofa. Vienas netikslus faktas gali pakenkti redakcijos reputacijai, kurią ji kūrė dešimtmečius.
Todėl faktų tikrinimas tampa dar svarbesnis nei anksčiau. Paradoksas – technologija, kuri turėtų palengvinti darbą, kai kuriais atvejais sukuria papildomą patikrinimo naštą.
Tarp sparčių pokyčių ir senų vertybių
Žurnalistika visada keitėsi – nuo spausdinimo mašinėlių prie kompiuterių, nuo laikraščių prie interneto, nuo tekstų prie podkastų. DI – dar vienas posūkis, ne pabaiga. Greičiausiai ateities redakcijose žmonės ir algoritmai dirbs kartu: vieni generuos, kiti vertins, tikslins, interpretuos. Svarbiausia, ko negalima deleguoti mašinai – atsakomybė už tai, kas paskelbiama. Ir ta atsakomybė visada liks žmogiška.