Dar prieš dešimtmetį sporto žurnalistas po rungtynių skubėdavo prie klaviatūros, kad per pusvalandį suspėtų parašyti reportažą – kol įspūdis šviežias, kol skaitytojai dar prie ekranų. Šiandien ta pati istorija gali būti sugeneruota per kelias sekundes, kol žurnalistas dar net nespėja išgerti kavos. Ir tai jau nebe fantastika, o kasdienybė didžiuosiuose naujienų portaluose.
Dirbtinis intelektas sporto žiniasklaidoje įsitvirtino tyliai, be didelio triukšmo. Iš pradžių tai buvo tik pagalbinis įrankis – statistikos rinkimas, lentelių atnaujinimas. Bet dabar algoritmai jau geba parašyti visą rungtynių aprašymą, remdamiesi vien duomenimis: kas įmušė, kada, kokiu kampu, kiek žaidėjas nubėgo per aikštę. Kalba kartais primena robotišką, bet faktams patikrinti – nepriekaištinga.
Kai algoritmas tampa reporteriu
Didžiosios agentūros, tokios kaip Associated Press, jau seniai naudoja automatinį tekstų generavimą smulkesnėms lygoms ar mažiau populiarioms rungtynėms, apie kurias žmogus tiesiog nespėtų parašyti – nėra tam resursų. Vietinio krepšinio čempionato antros divizijos mačas? Algoritmas pateiks aprašymą per minutę, o žurnalistas tuo metu galės rašyti gilesnę analizę apie svarbesnį įvykį.
Įdomiausia tai, kad skaitytojai dažnai net nepastebi skirtumo. Tekstas struktūruotas, faktai tikslūs, sakiniai – logiški. Trūksta gal tik to žmogiško prieskonio, ironijos ar netikėto palyginimo, kurį sugalvoja žurnalistas, sėdėdamas tribūnose ir stebėdamas, kaip treneris nervingai vaikšto palei aikštelę.
Duomenys, kurie pasakoja daugiau nei akis mato
Sporto analitika šiandien pasiekė tokį lygį, kad statistika atskleidžia dalykus, kurių paprastas žiūrovas niekada nepastebėtų. Kiek žingsnių žaidėjas nuėjo be kamuolio, kokiu greičiu bėgo paskutinėse minutėse, kaip keitėsi jo sprendimų greitis nuovargio fone – visa tai fiksuojama jutikliais ir kameromis, o po to paverčiama į istorijas.
Žurnalistai, kurie moka dirbti su tokiais duomenimis, staiga įgyja galimybę rašyti straipsnius, kokių anksčiau tiesiog nebuvo įmanoma sukurti. Vietoj banalaus „komanda žaidė prastai antrame kėlinyje“ galima parašyti, kodėl ji žaidė prastai – kokie taktiniai sprendimai nepasiteisino, kur sumažėjo aktyvumas, kuris žaidėjas prarado ritmą. Tai jau ne tik reportažas, o tikra detektyvinė istorija su faktais vietoj spėlionių.
Žiniasklaidos studijos prieš naują realybę
Universitetuose, kur ruošiami būsimieji žurnalistai, situacija keičiasi gan sparčiai. Studentai, kurie prieš penkerius metus mokėsi tik interviu technikų ir teksto struktūros, dabar susiduria su Python scenarijais, duomenų vizualizacijos įrankiais ir mašininio mokymosi pagrindais. Kai kurie priešinasi – sako, kad atėjo mokytis žurnalistikos, o ne programavimo. Bet realybė tokia, kad be bent minimalaus techninio raštingumo šiandien sunku konkuruoti darbo rinkoje.
Kita vertus, atsiranda ir naujas specialistų tipas – duomenų žurnalistas, kuris vienu metu yra ir reporteris, ir analitikas. Jis geba paimti neapdorotą statistikos rinkinį ir paversti jį suprantama, įtraukiančia istorija. Tai reta kompetencija, ir būtent tokie žmonės šiandien vertinami labiausiai redakcijose.
Kai mašina rašo faktus, o žmogus – jausmus
Grėsmė žurnalistų darbo vietoms – tema, kuri neišvengiamai iškyla kiekvienoje diskusijoje apie DI. Tiesa yra kažkur per vidurį: paprastos, rutininės ataskaitos tikrai pereis algoritmams, tai jau vyksta. Bet gilioji analizė, interviu su treneriais, emocinis rungtynių atmosferos perteikimas, konteksto suteikimas – tai lieka žmogaus darbas, ir turbūt ilgai dar liks.
Galbūt ateitis atrodys taip: mašina sugeneruoja faktinį pagrindą per kelias sekundes, o žurnalistas tą pagrindą paverčia istorija, kurią norisi skaityti ne dėl to, kad reikia sužinoti rezultatą, o dėl to, kad tekstas suteikia kažką daugiau – jausmą, kad buvai ten, tribūnose, kartu su minia.
Vietoj taško – naujas atspirties taškas
Sporto žurnalistika nemiršta, ji tiesiog persikuria iš naujo, kaip ir bet kuri kita sritis, susidūrusi su technologine banga. Tie, kurie bandys ignoruoti duomenis ir algoritmus, tikriausiai atsiliks. O tie, kurie išmoks dirbti su naujais įrankiais, nepamiršdami, kad prie viso to visada lieka žmogus su savo požiūriu, patirtimi ir gebėjimu jausti žaidimą – tie ir kurs tą naują, hibridinę sporto žiniasklaidos kalbą. Klausimas nebe „ar DI pakeis žurnalistus“, o „kaip greitai žurnalistai išmoks su juo susidraugauti“.