Naujienų studija – jau nebe ta pati
Prisimeni laikus, kai televizijos naujienų studija reiškė didelį biudžetą, dešimtis žmonių už kadro ir griežtą tvarkaraštį? Tie laikai sparčiai traukiasi į praeitį. Dirbtinis intelektas įsiveržė į žiniasklaidos pasaulį ne tyliai pro galines duris, o tiesiai per pagrindinį įėjimą – ir jis čia ne svečias.
Šiandien pasaulio televizijos stotys eksperimentuoja su technologijomis, kurios dar prieš penkerius metus atrodė kaip mokslinė fantastika. Ir ne tik eksperimentuoja – jos jau dirba.
Tekstas, kurio niekas nerašė (bent jau ne žmogus)
Automatizuotas turinio kūrimas – tai ne ateitis, tai dabartis. Tokios platformos kaip Automated Insights ar Wordsmith jau seniai generuoja finansines ataskaitas, sporto rezultatus ir orų prognozes greičiau, nei žurnalistas suspėja atsisėsti prie kompiuterio.
Televizijos naujienų redakcijose tai reiškia vieną paprastą dalyką: rutininiai pranešimai – eismo įvykiai, biržos naujienos, rinkimų rezultatai – gali pasirodyti ekrane per kelias sekundes po to, kai duomenys tampa prieinami. Žurnalistai tuo tarpu gali daryti tai, ko algoritmas negali: kalbėtis su žmonėmis, ieškoti konteksto, pasakoti istorijas su siela.
Virtualūs pranešėjai – gimmick ar revoliucija?
Kinijos valstybinė naujienų agentūra Xinhua pristatė savo AI pranešėją dar 2018-aisiais. Nuo tada virtualūs veideliai ekranuose tapo vis labiau įprasti – ypač Azijoje. Jie nesirgo, nereikalavo atostogų ir galėjo transliuoti 24 valandas per parą.
Skamba gerai, tiesa? Bet čia ir prasideda įdomiausia dalis. Žiūrovai tai pastebėjo. Kažko trūko – to neapčiuopiamo žmogiško elemento, kuris verčia tikėti tuo, ką girdi. Akių kontaktas buvo netikslus, intonacijos – per daug lygios, šypsena – per daug tobula.
Technologija tobulėja milžinišku greičiu, ir šiandieniniai virtualūs pranešėjai jau gerokai artimesni realybei. Tačiau klausimas lieka atviras: ar žiūrovai nori matyti algoritmą, skaitantį naujienas?
Redakcija be miego
Vienas didžiausių AI privalumų televizijos naujienų pasaulyje – tai gebėjimas dirbti tada, kai visi miega. Automatinės sistemos stebi informacijos srautus, socialinių tinklų tendencijas, oficialius pranešimus ir gali pažadinti redaktorių tik tada, kai kažkas tikrai svarbaus nutinka.
Be to, AI jau aktyviai naudojamas vaizdo medžiagos apdorojimui – automatinis subtitrų generavimas, vertimas į kitas kalbas realiuoju laiku, archyvų paieška. Tai ne tik taupo laiką, bet ir atveria duris mažesnėms televizijoms, kurios anksčiau tiesiog negalėjo sau leisti tokių resursų.
Kai technologija susitinka su žurnalistika – kas laimi?
Atsakymas nėra toks dramatiškas, kaip daugelis bijo. AI neatima darbo iš žurnalistų – bent jau ne tų, kurie sugeba prisitaikyti. Jis atima nuobodžiausius, labiausiai rutininius darbus ir palieka erdvės tam, kas iš tiesų svarbu: tyrimams, analizei, žmogiškoms istorijoms.
Televizijos naujienų studija šiandien – tai hibridinė erdvė, kurioje algoritmai ir žmonės dirba kartu. Ir nors virtualūs pranešėjai dar neišstūmė tikrų veidų iš ekranų, jie jau pakeitė tai, kas vyksta už kadro. Greičiau, pigiau, efektyviau – taip, bet be šilumos, be intuicijos, be to sugebėjimo pajusti, kad šiandien žiūrovui reikia ne tik faktų, bet ir supratimo. Tą dalį kol kas paliekame žmonėms. Ir tai – ne silpnybė, o didžiausias žurnalistikos turtas.