Redakcijos be kavos puodelių ant stalo – ar tai jau realybė?
Prisimenu, kaip prieš kokius penkerius metus kalbėjau su vieno dienraščio redaktoriumi, kuris juokėsi, kad vienintelis dalykas, kuris niekada nepasikeis žurnalistikoje – tai chaosas prieš spaudos terminą. Na, dabar tas chaosas bent jau turi algoritmų pagalbą.
Dirbtinis intelektas redakcijose – tai nebe ateities muzika. Tai jau vyksta, ir vyksta greičiau, nei daugelis tikėjosi. Nuo Reuters iki mažų regioninių portalų, redakcijos po truputį perduoda dalį darbo mašinoms. Klausimas tik – kokią dalį ir ar tai gerai.
Kai robotas rašo, o žurnalistas galvoja
Pirmiausia – turinio kūrimas. Automatizuotas rašymas jau seniai nėra eksperimentas. Sporto rezultatai, biržų ataskaitos, orų prognozės – visa tai gali sugeneruoti sistema per kelias sekundes. Associated Press jau kelerius metus naudoja automatizuotus įrankius ketvirtinėms finansinių bendrovių ataskaitoms rašyti. Ir, tiesą sakant, skaitytojas dažnai net nepastebi skirtumo.
Bet čia ir prasideda įdomiausia dalis. Kai mašina perima nuobodžiausius darbus, žurnalistai teoriškai turėtų turėti daugiau laiko giliausiems tyrimams, interviu, analizei. Teoriškai. Praktikoje redakcijos dažnai tiesiog sumažina darbuotojų skaičių ir tiek. Tai jau ne technologijų problema – tai verslo sprendimų problema.
Auditorija po mikroskopu – ir tai kiek nejauku
Kita sritis, kur DI tikrai keičia žaidimo taisykles – auditorijos analizė. Dabar redakcijos žino apie savo skaitytojus beveik viską: kada jie skaito, kiek laiko praleidžia prie konkretaus straipsnio, kur meta skaityti, kokius antraštes spaudžia ir kokias ignoruoja.
Viena vertus – tai nuostabu. Galima kurti turinį, kuris tikrai domina žmones, o ne tą, kurį redaktorius mano esant svarbų. Kita vertus – čia slypi rimta pagunda. Jei algoritmas sako, kad žmonės labiau skaito skandalingus straipsnius nei rimtas analizes, ar redakcija eis paskui skaičius? Dažnai – taip. Ir tai jau yra žurnalistikos kokybės klausimas, ne technologijų.
Be to, DI padeda personalizuoti turinį – kiekvienas skaitytojas gali gauti skirtingą naujienų srautą pagal savo interesus. Skamba gerai, bet tai taip pat reiškia, kad žmonės vis labiau gyvena savo informaciniuose burbulais.
Faktų tikrinimas – pagaliau kažkas naudingo
Viena sritis, kur DI tikrai daro gerą darbą – dezinformacijos ir klaidų aptikimas. Įrankiai kaip ClaimBuster ar įvairios redakcijų vidaus sistemos gali greitai patikrinti faktus, palyginti teiginius su duomenų bazėmis, pažymėti abejotinas vietas tekste.
Tai ypač svarbu dabar, kai informacijos srautas yra tiesiog milžiniškas ir žmogus fiziškai negali visko patikrinti. DI čia veikia kaip pirmasis filtras – ne tobulas, bet greitas.
Tai kur mes einame su visu tuo?
Žiūrint į visa tai kartu, susidaro įspūdis, kad DI redakcijose – tai ne apokalipsė ir ne išsigelbėjimas. Tai tiesiog įrankis, kaip kadaise buvo spausdinimo mašinėlė ar internetas. Klausimas visada tas pats – kaip jį naudojame ir kieno interesais.
Redakcijos, kurios naudoja DI tam, kad atlaisvintų žurnalistus gilesniam darbui – jos laimės. Tos, kurios naudoja jį tik kaip pigesnio turinio gamybos liniją – ilgainiui praras ir skaitytojų pasitikėjimą, ir prasmę. Žurnalistika galiausiai yra apie žmones, kurie kalba su kitais žmonėmis. Algoritmas to nepadarys už mus – bent jau kol kas.