Robotas rašo, žmogus skaito – ir niekas neklausia, ar tai gerai
Prisimenu, kai pirmą kartą perskaičiau straipsnį, kurį parašė algoritmas. Buvo kažkoks finansinis pranešimas apie įmonės ketvirtinio pelno rezultatus – sausas, tikslus, be jokios sielos. Ir, tiesą sakant, visiškai tinkamas. Niekas nenorėjo ten poetikos. Norėjo skaičių. Ir algoritmas juos pateikė greičiau nei bet kuris žurnalistas spėtų atsidaryti „Word” dokumentą.
Štai čia ir prasideda įdomiausia dalis – dirbtinis intelektas žiniasklaidoje nebėra ateities dalykas. Jis jau čia, jau rašo, jau redaguoja, jau siūlo antraštes. Ir daugelis redakcijų apie tai kalba labai tyliai.
Kas iš tikrųjų vyksta redakcijose
„Associated Press” naudoja automatizuotą turinio generavimą jau daugiau nei dešimtmetį – daugiausia sporto rezultatams ir finansinėms ataskaitoms. „Reuters”, „Bloomberg” – panašiai. Lietuvoje situacija kiek kitokia, nes rinka mažesnė, bet tendencijos tos pačios.
Praktiškai tai atrodo taip: žurnalistas gauna duomenis, algoritmas sugeneruoja bazinį tekstą, žmogus jį peržiūri ir papildo kontekstu. Skamba kaip komandinis darbas, tiesa? Bet realybė dažnai kitokia – redakcijose mažėja darbuotojų, o „AI padeda” kartais reiškia „AI daro vietoj”.
Didžiausias pokytis – greitis. Naujiena apie žemės drebėjimą gali pasirodyti per kelias minutes po įvykio, nes sistema automatiškai apdoroja seisminių stočių duomenis ir generuoja pranešimą. Joks žmogus to nepadarys greičiau. Ir čia nekalbame apie kokybę – kalbame apie informacijos srautą, kurio žmonės tiesiog fiziškai negali valdyti vieni.
Redaktoriaus profesija: transformacija, ne mirtis
Daug kas bijo, kad žurnalistai liks be darbo. Suprantu tą baimę – ji logiška. Bet manau, kad klausimas suformuluotas neteisingai. Ne „ar AI pakeis žurnalistus”, o „kokius žurnalistus AI pakeis”.
Rutininis darbas – eina. Automatizuotas pranešimas apie savivaldybės posėdžio rezultatus, sporto rungtynių suvestinė, oro prognozė – visa tai algoritmai daro ir darys geriau. Bet investigacinė žurnalistika? Šaltinio ugdymas? Interviu, kuriame reikia pajusti, kad žmogus meluoja? To kol kas niekas neautomatizavo.
Redaktoriaus vaidmuo keičiasi į kuratorių, tikrintoją, konteksto kūrėją. Tai reikalauja kitokių įgūdžių – kritinio mąstymo, gebėjimo atpažinti AI klaidas (o jų būna), ir, svarbiausia, etinio kompaso. Nes algoritmas neturi vertybių. Jis optimizuoja pagal tai, ko jo išmokei.
Dezinformacija ir kiti nemalonūs dalykai
Čia reikia kalbėti atvirai. AI turinio generavimas yra ir dezinformacijos kūrimo įrankis. Tai ne teorija – tai jau vyksta. Automatiškai generuojami straipsniai su klaidingais faktais, deepfake vaizdo įrašai su manipuliuotomis citatomis, socialinių tinklų botai, kurie platina turinį taip greitai, kad faktų tikrintojai tiesiog nespėja.
Ir čia žiniasklaida atsiduria keistoje situacijoje – naudoja tą patį įrankį tiek turiniui kurti, tiek dezinformacijai aptikti. AI prieš AI. Skamba kaip distopija, bet tai tiesiog 2024-ųjų realybė.
Tai kur mes einame – ir ar tai mums patinka
Manau, kad svarbiausia, ko trūksta šioje diskusijoje – sąžiningumo su skaitytojais. Jei straipsnį parašė algoritmas, tai turėtų būti nurodyta. Ne todėl, kad automatizuotas turinys yra blogas, o todėl, kad žmonės turi teisę žinoti, ką jie skaito ir kaip tai buvo sukurta.
Žurnalistika visada buvo apie pasitikėjimą. Ir tas pasitikėjimas dabar yra didžiausias iššūkis – ne technologinis, o žmogiškas. Galime turėti geriausius algoritmus pasaulyje, bet jei skaitytojai nežino, kuo tikėti, visa sistema griūva.
Dirbtinis intelektas keičia naujienų kūrimą – tai faktas. Bet kaip jis keičia, kokiomis sąlygomis ir kieno naudai – tai jau sprendimai, kuriuos priima žmonės. Ir būtent čia, o ne serverių salėse, bus nuspręsta, kokia žurnalistika mūsų laukia.