Žurnalistika susiduria su nauju įrankiu
Redakcijose vis dažniau girdimas klausimas – ar tai, ką rašo algoritmas, vis dar galima vadinti žurnalistika. Dirbtinis intelektas per pastaruosius kelerius metus įsiskverbė į naujienų kūrimo procesą tyliai, bet pastebima. Nebe tik kaip eksperimentas, o kaip kasdienė priemonė.
Didžiosios agentūros – „Reuters”, „Associated Press” – jau kurį laiką naudoja automatizuotus įrankius standartiniams pranešimams rengti. Finansinės ataskaitos, sporto rezultatai, oro prognozės. Turinys, kuris reikalauja tikslaus duomenų apdorojimo, bet ne gilesnio konteksto. Čia algoritmai dirba greitai ir be klaidų, kurias padaro pavargęs žmogus.
Greitis prieš tikslumą – sena problema, nauja forma
Naujienų industrijoje greitis visada buvo svarbus. Bet skubėjimas neretai kainuodavo tikslumą. Dirbtinis intelektas šią įtampą ne išsprendžia, o perkelia į kitą lygmenį.
Realaus laiko faktų tikrinimo sistemos – vienas iš įdomesnių pokyčių. Jos gali per sekundes palyginti teiginį su tūkstančiais šaltinių, pažymėti prieštaravimus, atkreipti redaktoriaus dėmesį. Tai naudinga, kai informacijos srautas per didelis, kad žmogus galėtų viską aprėpti. Tačiau tokios sistemos taip pat klysta – ypač kai kalbama apie niuansus, kontekstą, sarkastinę kalbą ar naujus reiškinius, kurių duomenų bazėse dar nėra.
Problema ta, kad automatizuotas patikrinimas gali sukurti klaidingą saugumo jausmą. Redaktorius pamato žalią varnelę ir nustoja abejoti. O tai – pavojinga.
Kas lieka žmogui
Kalbant su žurnalistais, kurie dirba redakcijose, kur šie įrankiai jau naudojami, išgirsti panašų atsakymą: rutininį darbą perima mašina, o žmogui lieka tai, ko algoritmas negali – pokalbis, ryšys, sprendimas, kas apskritai svarbu.
Tai skamba optimistiškai. Bet realybė sudėtingesnė. Mažesnės redakcijos, neturinčios resursų investuoti į kokybiškus įrankius, rizikuoja naudoti pigius sprendimus, kurie generuoja turinį be jokios redakcinės priežiūros. Internetas jau dabar pilnas tokio turinio – techniškai sklandaus, bet tuščio.
Dirbtinis intelektas nekeičia žurnalistikos esmės, bet keičia tai, kur žmogus turi būti budrus. Ir galbūt tai – svarbiausia, ką šiandien reikia suprasti.
Tarp naudos ir nerimo
Naujienų kūrimas su dirbtinio intelekto pagalba nėra nei apokalipsė, nei išsigelbėjimas. Tai – įrankis, kaip kadaise buvo telegrafo aparatas ar skaitmeninė kamera. Jis keičia darbo procesą, bet nepakeičia sprendimo, ar tas darbas daromas sąžiningai.
Tikrasis klausimas nėra „ar naudoti”, o „kaip naudoti atsakingai”. Ir atsakymas į jį priklauso ne nuo algoritmo, o nuo žmonių, kurie renkasi, ką su tuo algoritmu daryti. Kol redakcijos tai supranta – žurnalistika išlieka žurnalistika.