Redakcijos, kurios nemiega
Lietuvos žiniasklaida per pastaruosius kelerius metus tyliai, bet pastebima kryptimi pasikeitė. Ne dėl kokio nors vieno didelio sprendimo, o dėl smulkių, nuoseklių pokyčių, kuriuos sunku pastebėti iš karto. Automatizuoti įrankiai, teksto generavimas, algoritminis turinio platinimas – visa tai jau nėra ateities tema. Tai vyksta dabar, Vilniuje, Kaune, mažesnėse redakcijose, kurios ieško būdų išgyventi su mažesnėmis komandomis.
Didžiausi Lietuvos portalai – 15min, Delfi, LRT – jau eksperimentuoja su dirbtinio intelekto sprendimais. Vieni naudoja automatizuotą turinio apdorojimą, kiti testuoja įrankius, kurie padeda žurnalistams greičiau apdoroti duomenis ar transkribruoti interviu. Tai ne revoliucija, bet tikrai ne stagnacija.
Automatizuotos naujienos: kur riba?
Sporto rezultatai, biržų ataskaitos, oro prognozės – tokio tipo turinys jau kai kuriose redakcijose generuojamas be žmogaus rankų. Tai logiška. Niekas nenori, kad žurnalistas valandą rašytų apie tai, kad „Žalgiris” laimėjo 87:74, kai tą patį gali padaryti algoritmas per sekundę.
Tačiau čia ir prasideda nepatogūs klausimai. Jei algoritmas rašo sporto naujienas, ar redakcija vis dar gali save vadinti žurnalistine? Ar tai tiesiog turinio gamykla? Kol kas Lietuvoje šios ribos nėra aiškiai nubrėžtos – nei etiškai, nei profesiškai. Žurnalistų sąjunga apie tai kalba, bet konkrečių gairių nėra.
Personalizacija: patogumas su kaina
Kita pusė – tai, ką skaitytojas mato. Algoritminis turinio rekomendavimas nėra naujiena, bet jis tampa vis sudėtingesnis. Portalai renka duomenis apie tai, ką žmonės skaito, kiek laiko praleidžia prie straipsnio, kada išeina. Ir pagal tai formuoja tai, ką pasiūlys kitą kartą.
Teoriškai tai naudinga – žmogus gauna tai, kas jam įdomu. Praktiškai tai reiškia, kad du žmonės, atėję į tą patį portalą, gali matyti visiškai skirtingą tikrovę. Vienas skaitys apie klimato kaitą, kitas – apie automobilius. Ir abu manys, kad mato „naujienas”.
Lietuvoje šis reiškinys dar nėra taip giliai ištirtas kaip Vakarų Europoje, bet jis veikia lygiai taip pat. Fragmentuota informacinė erdvė – tai ne tik socialinių tinklų problema.
Žurnalistai tarp įrankio ir partnerio
Įdomu tai, kad daugelis Lietuvos žurnalistų, su kuriais teko kalbėtis neoficialiai, DI vertina pragmatiškai. Ne kaip grėsmę, ne kaip stebuklą – tiesiog kaip dar vieną įrankį. Transkripcija, pirminis duomenų apdorojimas, antraščių variantai – tai jiems taupo laiką. O laikas redakcijoje visada trūksta.
Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Kai kurie baiminasi, kad spaudimas daryti daugiau su mažiau žmonių tik augs, o DI taps patogiu pretekstu mažinti redakcijų komandas. Tai ne paranojiška baimė – tai jau vyksta kai kuriose Vakarų redakcijose.
Tarp greičio ir prasmės
Lietuvos žiniasklaida šiuo metu yra keistame taške. Rinka nedidelė, reklamos pajamos spaudžiamos, skaitytojai įpratę prie nemokamo turinio. DI tam tikra prasme yra atsakas į šias sąlygas – būdas išlikti konkurencingam be didelių investicijų į personalą.
Bet greitis ir kiekis niekada nebuvo tai, dėl ko žmonės pasitiki žiniasklaida. Pasitikėjimas atsiranda iš kitko – iš to, kad kažkas tikrai patikrina faktą, paklausia nepatogaus klausimo, supranta kontekstą. To algoritmas kol kas negali padaryti. Galbūt niekada ir negalės. Ir tai, kaip Lietuvos redakcijos sugebės išlaikyti šią pusiausvyrą – tarp automatizacijos naudos ir žurnalistikos esmės – bus svarbiau už bet kurį konkretų technologinį sprendimą.