Dirbtinis intelektas redakcijose – jau ne ateitis, o kasdienybė
Kai prieš kelerius metus kalbėjome apie dirbtinį intelektą žurnalistikoje, daugelis vis dar žiūrėjo skeptiškai. Na, dar viena technologinė mada, sakė vieni. Kiti baiminosi, kad robotai atims darbus. O dabar, 2026-aisiais, žiūrėdamas į redakcijų kasdienybę, matau visai kitokį vaizdą – DI tapo tokiu pat natūraliu įrankiu kaip kadaise tapo kompiuteris ar internetas. Tik šįkart viskas vyksta daug greičiau ir įdomiau.
Šiandien dirbtinis intelektas žurnalistikoje nebėra tik apie automatizuotą naujienų rašymą ar faktų tikrinimą. Tai daug gilesnis ir sudėtingesnis reiškinys, kuris iš esmės transformuoja tai, kaip žurnalistai dirba, kaip naujienų organizacijos veikia ir kaip skaitytojams pateikiamas turinys. Ir žinote kas įdomiausia? Geriausi rezultatai pasiekiami ne tada, kai DI bando pakeisti žurnalistą, o kai jie dirba kartu.
Naujienų gamybos konvejeris tapo protingesnis
Pirmiausia pažvelkime į tai, kas pasikeitė pačiame naujienų kūrimo procese. Anksčiau žurnalistas turėjo pats stebėti dešimtis šaltinių, ieškoti temų, rinkti informaciją. Dabar DI sistemos veikia kaip neišsenkantis asistentas, kuris niekada nemiega ir visada budrus.
Moderniausios redakcijos naudoja DI platformas, kurios realiu laiku stebi šimtus tūkstančių duomenų šaltinių – nuo socialinių tinklų iki vyriausybinių dokumentų, nuo mokslinių publikacijų iki vietinių bendruomenių forumų. Bet ne vien stebi – jos analizuoja, lygina, atranda modelius ir anomalijas, kurias žmogaus akis tiesiog praleistų.
Pavyzdžiui, kai Lietuvoje vienoje savivaldybėje pradėjo keistai augti tam tikrų paslaugų kainos, DI sistema tai pastebėjo analizuodama viešųjų pirkimų duomenis ir automatiškai įspėjo žurnalistą. Žmogus niekada nebūtų turėjęs laiko peržiūrėti visų tų dokumentų. Tai leido atskleisti korupcijos atvejį, kuris kitaip būtų likęs nepastebėtas. Štai čia ir slypi tikroji galia – DI padeda žurnalistams daryti tai, kas jiems sekasi geriausiai: užduoti teisingus klausimus ir pasakoti svarbias istorijas.
Personalizacija be burbulų – nauja tikrovė
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susidūrė žurnalistika pastarąjį dešimtmetį, buvo vadinamieji „informaciniai burbulai”. Algoritmai rodė žmonėms tik tai, kas jiems patinka, ir taip dar labiau skaldė visuomenę. Bet 2026 metais matome įdomų posūkį.
Naujos kartos DI sistemos, kurias naudoja atsakingos naujienų organizacijos, veikia kitaip. Jos vis dar personalizuoja turinį, bet dabar jų tikslas – ne tik patenkinti skaitytojo norus, bet ir praplėsti jo perspektyvą. Tai tarsi protingas draugas, kuris žino, kas tau įdomu, bet kartas nuo karto sako: „Ei, pažiūrėk ir į šitą – manau, tau būtų naudinga tai žinoti.”
Praktiškai tai atrodo taip: jei skaitytojas domisi aplinkosauga, sistema jam pateiks ne tik ekologines naujienas, bet ir ekonominius ar socialinius straipsnius, susijusius su šia tema iš skirtingų perspektyvų. DI gali atpažinti, kada skaitytojas yra pakankamai įsitraukęs, kad priimtų šiek tiek kitokią nuomonę ar faktus, kurie prieštarauja jo įsitikinimams. Tai subtilus balansas, kurį ankstesni algoritmai tiesiog negalėjo pasiekti.
Multimedijos kūrimas tapo prieinamas visiems
Anksčiau norint sukurti kokybišką video reportažą, reikėjo operatoriaus, montažo specialisto, galbūt grafiko dizainerio. Dabar vienas žurnalistas su DI įrankiais gali per kelias valandas sukurti profesionaliai atrodantį multimedijos kūrinį.
DI sistemos automatiškai gali transkribuoti intervius, iškirpti geriausius momentus, pridėti tikslius subtitrus dešimtyse kalbų, net sugeneruoti vizualizacijas sudėtingiems duomenims. Viena Vilniaus naujienų agentūra pasakojo, kaip jų žurnalistas, kuris niekada nebuvo dirbęs su video, per dieną sukūrė įspūdingą interaktyvų reportažą apie klimato kaitos poveikį Lietuvos miškams. DI padėjo apdoroti satelitinius vaizdus, sukurti animacijas ir net sugeneruoti aiškų pasakojimą.
Bet čia svarbu pabrėžti – DI nesukūrė pačios istorijos. Žurnalistas atliko tyrimą, kalbėjosi su ekspertais, suformulavo pagrindinę mintį. DI tik padėjo tai vizualizuoti ir pateikti patraukliai. Tai kaip turėti visą produkciją komandą savo nešiojamame kompiuteryje.
Faktų tikrinimas greitumu šviesoje
Dezinformacija tapo viena didžiausių mūsų laikų problemų, o DI čia tapo tikru gelbėtoju. Šiuolaikinės faktų tikrinimo sistemos gali per sekundes patikrinti teiginius, palyginti juos su patikimų šaltinių duomenų bazėmis, atpažinti manipuliuotas nuotraukas ar vaizdo įrašus.
2026 metais daugelis naujienų organizacijų naudoja realaus laiko faktų tikrinimo sistemas, integruotas tiesiog į jų turinio valdymo platformas. Kai žurnalistas rašo straipsnį ir įtraukia kokį nors faktą ar statistiką, sistema automatiškai pažymi, ar tai patvirtinta, ar reikia papildomų šaltinių, ar galbūt informacija yra klaidinanti.
Įdomu tai, kad šios sistemos tapo tokios pažengusios, jog gali atpažinti ne tik akivaizdžiai klaidingą informaciją, bet ir subtilias manipuliacijas – kai faktai techniškai teisingi, bet pateikiami klaidinančiame kontekste. Pavyzdžiui, jei kažkas cituoja statistiką iš 2015 metų, ignoruodamas naujausius duomenis, sistema tai pastebi ir įspėja.
Lietuvos žiniasklaidos organizacijos, bendradarbiaudamos su technologijų įmonėmis, sukūrė net lietuvišką faktų tikrinimo DI, kuris supranta mūsų kalbos niuansus, žino vietinį kontekstą ir gali atpažinti specifines Lietuvai būdingas dezinformacijos schemas. Tai neįkainojamas įrankis, ypač rinkimų ar kitų svarbių įvykių metu.
Interviu transkribavimas ir analizė – laiko taupymo čempionas
Kiekvienas žurnalistas žino, kiek laiko užima interviu transkribavimas. Valandos įrašas gali reikšti tris ar keturias valandas transkripcijos darbo. O dabar? DI sistemos tai padaro per kelias minutes su beveik tobulu tikslumu, net atpažindamos skirtingus kalbėtojus ir jų emocijas.
Bet dar įdomiau tai, kad šiuolaikinės sistemos ne tik transkribuoja – jos analizuoja. Jos gali išskirti pagrindines temas, nustatyti svarbiausius momentus, net pasiūlyti potencialias citatas, kurios būtų įdomiausios skaitytojams. Vienas Kauno dienraščio reporteris pasakojo, kaip DI padėjo jam pastebėti prieštaravimą politiko pasakymuose skirtinguose interviu, kurie buvo duoti per trejų metų laikotarpį. Rankiniu būdu tai būtų užtrukę amžinybę.
Dar viena nuostabi funkcija – automatinis konteksto pridėjimas. Kai interviu metu paminimas kažkoks įvykis ar asmuo, sistema gali automatiškai surasti susijusią informaciją iš ankstesnių straipsnių ar viešų duomenų bazių. Tai leidžia žurnalistui interviu metu užduoti gilesnius klausimus, nes jis iškart turi daugiau konteksto.
Auditorijos supratimas pasiekė naują lygį
Anksčiau redaktoriai spėliojo, kas skaitytojams įdomu, remdamiesi intuicija ir ribotais duomenimis. Dabar DI suteikia neįtikėtiną įžvalgą į tai, kaip žmonės sąveikauja su turiniu, bet ne tik paviršutiniškai (kiek paspaudimų), o giliai suprasdamas, kas iš tiesų veikia.
Šiuolaikinės analitikos sistemos gali pasakyti ne tik tai, kiek žmonių perskaitė straipsnį, bet ir kaip jie jį skaitė – kur sustojo, ką perskaitė kelis kartus, kur prarado susidomėjimą. Jos gali nustatyti, kurie straipsniai ne tik surenka paspaudimus, bet ir skatina žmones grįžti, dalintis, diskutuoti. Tai padeda redakcijoms suprasti, koks turinys iš tiesų vertingas, o ne tik virusingas.
Viena įdomiausia tendencija – DI padeda identifikuoti „tylią auditoriją”, tuos skaitytojus, kurie niekada nekomentuoja, nedalinasi, bet reguliariai skaito ir yra labai lojalūs. Anksčiau šie žmonės buvo beveik nematomi, o dabar redakcijos gali geriau suprasti ir jų poreikius.
Etiniai klausimai ir žmogiškasis elementas
Žinoma, ne viskas rožėmis klotas. DI naudojimas žurnalistikoje kelia rimtų etinių klausimų, ir 2026 metais mes vis dar ieškome atsakymų. Kaip užtikrinti, kad DI sistemos nėra šališkos? Kaip išvengti pernelyg didelio automatizavimo, kai prarandamas žmogiškasis kontaktas? Kaip apsaugoti privatumą, kai DI analizuoja milžiniškas duomenų apimtis?
Geriausios naujienų organizacijos šiuos klausimus sprendžia labai rimtai. Jos kuria aiškias gaires, kaip DI gali ir negali būti naudojamas. Jos užtikrina skaidrumą – skaitytojai žino, kada turinys sukurtas ar redaguotas naudojant DI. Jos investuoja į žurnalistų mokymą, kad šie suprastų tiek DI galimybes, tiek apribojimus.
Ypač svarbu tai, kad DI niekada neturėtų priimti galutinių sprendimų dėl to, kas yra naujienų verta, ar kaip turėtų būti pateikta jautri informacija. Tai visada turi likti žmogaus atsakomybė. DI gali pasiūlyti, patikrinti, optimizuoti, bet galutinį žodį turi tarti žurnalistas su savo etine kompasu ir supratimu apie kontekstą.
Lietuvoje jau veikia Žurnalistų etikos inspektorius, kuris stebi ir DI naudojimą žiniasklaidoje, o kelios didžiausios naujienų organizacijos pasirašė savanorišką kodeksą dėl atsakingo DI naudojimo. Tai geras ženklas, rodantis, kad pramonė supranta savo atsakomybę.
Kaip atrodo žurnalisto darbo diena su DI pagalba
Geriausias būdas suprasti, kaip DI iš tikrųjų keičia žurnalistiką, – pažiūrėti į konkrečią darbo dieną. Įsivaizduokite žurnalistę Jūratę, kuri dirba vienoje Lietuvos naujienų svetainėje.
Ji ateina į darbą ir pirmiausia pažiūri į savo DI asistento parengtą rytinį suvestinę. Sistema jau peržiūrėjo šimtus šaltinių ir išskyrė dešimt potencialiai įdomių temų, kurios atitinka Jūratės specializaciją – švietimą. Viena iš jų – neįprastas mokytojų skaičiaus sumažėjimas keliose mokyklose. Sistema jau surinko pradinius duomenis, palygino su ankstesniais metais ir net pasiūlė kelis ekspertus, su kuriais būtų verta pasikalbėti.
Jūratė nusprendžia gilintis į šią temą. Ji naudoja DI įrankį, kuris padeda surasti susijusius dokumentus – savivaldybių ataskaitas, švietimo ministerijos statistiką, ankstesnius straipsnius šia tema. Visa tai užtrunka ne kelias valandas, o kelias minutes. Ji taip pat naudoja DI, kad surastų mokytojus, kurie būtų pasirengę kalbėti – sistema analizuoja viešus profilius ir pasiūlo kelis kandidatus.
Per dieną Jūratė atlieka kelis interviu, kurie automatiškai transkribuojami. Rašydama straipsnį, ji naudoja faktų tikrinimo sistemą, kuri patvirtina visus skaičius ir teiginius. DI taip pat pasiūlo kelias vizualizacijas duomenims ir net sugeneruoja kelis galimus antraščių variantus, kuriuos Jūratė gali pritaikyti ar modifikuoti.
Prieš publikuodama, ji naudoja DI įrankį, kuris patikrina, ar straipsnis yra prieinamas skirtingoms auditorijoms – ar nėra per daug žargono, ar struktūra logiška, ar nėra netyčinių šališkumų. Galų gale, sistema pasiūlo, kokiu metu geriausiai publikuoti, kad pasiektų maksimalią auditoriją.
Visa tai skamba kaip fantastika, bet tai jau realybė daugelyje redakcijų. Ir svarbiausia – Jūratė vis dar atlieka visą tikrąjį žurnalistikos darbą. Ji sprendžia, kokia tema svarbi, ji kalbasi su žmonėmis, ji rašo istoriją, ji priima etinius sprendimus. DI tik pašalina nuobodžią, rutininę darbo dalį ir suteikia jai daugiau laiko tam, kas iš tikrųjų svarbu.
Ateitis jau čia, ir ji bendradarbiauja
Žiūrint į tai, kaip dirbtinis intelektas transformavo žurnalistiką per pastaruosius kelerius metus, matau ne technologijos triumfą prieš žmogų, o nuostabią sinergiją. Geriausi rezultatai pasiekiami ne tada, kai DI bando pakeisti žurnalistą, o kai jie dirba kaip komanda – kiekvienas daro tai, kas jam sekasi geriausiai.
DI puikiai tvarko duomenis, greitį, apimtis. Žmogus puikiai tvarko kontekstą, etiką, empatija, kūrybiškumą. Kartu jie kuria žurnalistiką, kuri yra ir greitesnė, ir tikslesnė, ir gilesnė nei bet kada anksčiau. Tai ypač svarbu mūsų laikais, kai informacijos perteklius ir dezinformacija kelia didžiulį iššūkį demokratijai.
Žinoma, kelias į priekį nėra be duobių. Mes vis dar sprendžiame klausimus dėl darbo vietų, etikos, šališkumo, privatumo. Bet matydamas, kaip žurnalistikos bendruomenė rimtai žiūri į šiuos iššūkius, esu optimistiškai nusiteikęs. Svarbiausia, kad mes nepamirštame, jog technologija – tai tik įrankis. Tikroji žurnalistikos širdis – tiesos ieškojimas, atskaitomybės užtikrinimas, istorijų pasakojimas – lieka žmogiška.
Tad jei esate žurnalistas, kuris vis dar bijo DI, mano patarimas paprastas: pradėkite eksperimentuoti. Išbandykite įrankius, mokykitės, klauskite. DI neatims jūsų darbo – jis padarys jūsų darbą įdomesnį ir prasmingesnį. O jei esate skaitytojas, žinokite, kad už kiekvieno DI padedamo straipsnio vis dar stovi žmogus su savo sąžine, patirtimi ir atsakomybe. Ir tai yra geriausias garantas, kad žurnalistika ir toliau tarnaus visuomenei, tik dabar su galingesniais įrankiais.