Kai robotas tampa kolega redakcijoje
Prisimenu, kaip prieš keletą metų redakcijose vyko karštų diskusijų apie tai, ar dirbtinis intelektas atims žurnalistų darbus. Dabar, 2026-aisiais, tas klausimas skamba beveik naiviai. DI neatėmė darbų – jis juos transformavo taip, kad kartais sunku atpažinti, kas yra žurnalistika, o kas technologijų valdymas.
Šiandien vidutinė redakcija dirba su mažiausiai trimis skirtingais DI įrankiais kasdien. Vienas analizuoja socialinių tinklų srautus ieškodamas potencialių istorijų, kitas padeda struktūruoti interviu transkriptus, trečias generuoja pirmines versijas rutininių straipsnių. Bet štai ko daugelis nesuprato: šie įrankiai nėra savarankiški žurnalistai. Jie veikiau primena labai protingus asistentus, kurie atlieka sunkų darbą, kad žurnalistas galėtų sutelkti dėmesį į tai, kas tikrai svarbu – į žmogišką istoriją, į kontekstą, į prasmę.
Vienas mano pažįstamas žurnalistas iš Vilniaus dienraščio pasakojo, kaip DI padėjo jam išanalizuoti 15 tūkstančių puslapių teismo dokumentų per vieną savaitgalį. Anksčiau tokiam darbui būtų prireikę mėnesio ir kelių stažuotojų. Dabar sistema ištraukė pagrindines citatas, nustatė prieštaravimus liudytojų parodymuose ir net pasiūlė galimus naratyvus. Bet pats straipsnį vis tiek rašė žmogus, nes tik jis suprato, kodėl ta istorija svarbi paprastiems žmonėms.
Naujienų medžioklė tampa algoritmų reikalu
Naujienų rinkimas šiandien atrodo kaip mokslinės fantastikos filmas. DI sistemos stebi šimtus tūkstančių duomenų šaltinių – nuo oficialių pranešimų spaudai iki Reddit temų, nuo savivaldybių posėdžių protokolų iki TikTok trendų. Kai kurios redakcijos naudoja specializuotus algoritmus, kurie gali numatyti, kada tam tikra tema taps virali, dar prieš jai išplintant.
Pavyzdžiui, viena Lietuvos naujienų agentūra dabar naudoja sistemą, kuri analizuoja savivaldybių viešųjų pirkimų duomenis realiuoju laiku. Kai algoritmas pastebi neįprastus modelius – tarkime, staigų konkretaus tiekėjo sutarčių padaugėjimą ar keistus kainų svyravimus – jis automatiškai įspėja tyrėjų komandą. Tai ne teorija, tai kasdienybė. Per praėjusius metus taip buvo atskleisti trys didesni korupcijos atvejai.
Tačiau čia slypi ir pavojus. Kai naujienų atranka tampa algoritmų reikalu, lengva prarasti žmogiškąjį sprendimą apie tai, kas tikrai svarbu. DI puikiai mato skaičius, bet ne visada supranta niuansus. Jis gali pažymėti kaip svarbią naujieną apie celebrity skandalą, bet praleisti subtilią, bet svarbią politinę kaitą, kuri neturi dramatiškų antraščių.
Viena patyrusi redaktorė man sakė: „DI yra kaip jaunas stažuotojas su fotografine atmintimi, bet be gyvenimo patirties. Jis mato viską, bet nesupranta, kas reiškia.”
Kai straipsnį rašo du autoriai – žmogus ir mašina
Hibridinė žurnalistika – taip dabar vadinama praktika, kai DI ir žurnalistas dirba kartu kuriant turinį – tapo norma daugelyje redakcijų. Bet kaip tai atrodo praktikoje?
Sporto žurnalistikoje DI jau seniai rašo rungtynių santraukas. Sistema gauna statistiką, rezultatus ir per kelias sekundes sugeneruoja 300 žodžių tekstą su pagrindiniais faktais. Žurnalistas tada prideda interviu citatas, ekspertų komentarus ir kontekstą. Rezultatas – straipsnis pasirodo 20 minučių greičiau nei anksčiau.
Finansinėse naujienose situacija dar įdomesnė. DI sistemos ne tik rašo apie akcijų kainų pokyčius, bet ir analizuoja kompanijų finansines ataskaitas, lygina jas su praėjusių metų duomenimis ir net generuoja preliminarias išvadas. Žurnalistas tada patikrina faktus, prideda ekspertų nuomones ir paaiškina, ką tai reiškia paprastiems investuotojams.
Bet yra sritis, kur DI vis dar neįkelia kojos – tai žmogiškosios istorijos. Bandymai leisti DI rašyti emocionalius reportažus ar asmeninius portretų baigėsi tekstais, kurie skaitėsi kaip geri, bet sielą turinčiais jų nepavadinsi. Vienas redaktorius tai apibūdino taip: „DI gali parašyti apie skurdą, bet negali perteikti, kaip jaučiasi žmogus, kuris turi rinktis tarp maisto ir vaistų.”
Faktų tikrinimas greičio epochoje
Dezinformacijos problema 2026 metais tapo dar sudėtingesnė, nes dabar ir dezinformacijos kūrėjai naudoja pažangų DI. Deepfake vaizdo įrašai tapo tokie tikroviški, kad kartais net ekspertai negali jų atpažinti. Bet čia pat atsirado ir sprendimas – DI sistemos, skirtos faktų tikrinimui.
Šiuolaikiniai fact-checking įrankiai veikia beveik realiu laiku. Kai žurnalistas rašo straipsnį, sistema automatiškai patikrina faktus, datas, statistiką ir net citatas. Ji palygina teiginius su patikimų šaltinių duomenų bazėmis ir įspėja, jei kažkas neatitinka.
Lietuvoje kelios redakcijos naudoja bendrą DI platformą, kuri analizuoja politikų pareiškimus ir automatiškai patikrina jų teisingumą. Sistema gali per kelias minutes išanalizuoti kalbą Seime ir pažymėti potencialiai klaidinančius teiginius. Tai neįtikėtinai pagreitino politinių faktų tikrinimo procesą.
Tačiau yra problema – DI kartais klysta. Jis gali pažymėti teisingą teiginį kaip klaidingą, jei duomenų bazėje trūksta konteksto. Todėl aukso taisyklė išlieka: žmogus visada turi priimti galutinį sprendimą. DI yra įrankis, ne teisėjas.
Praktinis patarimas redakcijoms: investuokite į DI faktų tikrinimo įrankius, bet kartu mokykite žurnalistus kritiškai vertinti jų išvadas. Geriausias rezultatas pasiekiamas derinant mašinos greitį su žmogaus kritiniu mąstymu.
Personalizacija: kai kiekvienas skaitytojas gauna savo naujienų srautą
Štai kur DI tikrai pakeitė žaidimo taisykles – turinio personalizavime. 2026 metais dvi skirtingos žmonės, skaitantys tą patį naujienų portalą, mato visiškai skirtingą turinį. Ir tai ne tik apie algoritmus, kurie rodo daugiau to, ką jau skaičiau. Tai daug sudėtingiau.
Pažangios DI sistemos dabar analizuoja ne tik tai, ką skaitote, bet ir kaip skaitote. Kiek laiko praleidžiate su straipsniu? Ar perskaitote iki galo? Ar pasidalijate? Ar grįžtate prie panašių temų? Sistema mokosi jūsų įpročių ir pradeda suprasti, kokio tipo žurnalistika jums tikrai įdomi.
Bet štai kas įdomu – kai kurios redakcijos naudoja DI ne tik rodydamos turinį, bet ir kuriant jį. Pavyzdžiui, vienas straipsnis apie mokesčių reformą gali turėti kelias versijas: vieną technišką, pilną skaičių ir detalių, kitą – supaprastintą, su pavyzdžiais iš gyvenimo, trečią – su akcentu į tai, kaip tai paveiks jaunas šeimas. Sistema automatiškai parodo versiją, kuri greičiausiai jus sudomins.
Ar tai gerai? Iš vienos pusės – taip, nes žmonės gauna turinį, kuris jiems tikrai aktualus. Iš kitos – kyla pavojus užsidaryti informaciniame burbule. Todėl atsakingos redakcijos programuoja savo algoritmus taip, kad jie tyčia kartais rodytų ir turinį už jūsų įprastų interesų ribų. Tai kaip vitaminas kritiniam mąstymui.
Interaktyvumas ir įsitraukimas naujoje eroje
Skaitytojų įtraukimas 2026 metais – tai ne tik komentarų skaitymas ir atsakymas į juos. DI sistemos dabar leidžia kurti tikrai interaktyvų žurnalistikos patirtį.
Imkime investigacinę žurnalistiką. Kai kurios redakcijos dabar leidžia skaitytojams patiems tyrinėti duomenis, kuriuos žurnalistai surinko. DI variklis leidžia filtruoti, rūšiuoti ir vizualizuoti informaciją pagal savo interesus. Pavyzdžiui, jei straipsnis apie nekilnojamojo turto kainas, galite pasirinkti savo rajoną ir pamatyti konkrečius duomenis, aktualius būtent jums.
Chatbotai tapo daug protingesni. Dabar galite „pasikalbėti” su straipsniu – užduoti klausimus, prašyti paaiškinimų, ieškoti papildomos informacijos. Sistema supranta kontekstą ir gali pateikti relevantišką informaciją iš straipsnio ar susijusių šaltinių.
Viena Lietuvos redakcija eksperimentuoja su DI moderatoriais, kurie valdo diskusijas komentaruose. Sistema ne tik šalina akivaizdžiai netinkamus komentarus, bet ir skatina konstruktyvų dialogą – užduoda klausimus, prašo argumentų, siūlo susijusius šaltinius. Rezultatas? Komentarų kokybė pagerėjo 40 procentų.
Bet yra ir keistenybių. Kai kurios tarptautinės redakcijos naudoja DI generuotus virtualius žurnalistus, kurie „bendrauja” su skaitytojais socialiniuose tinkluose. Tai kelia etinių klausimų – ar žmonės turi žinoti, kad bendrauja su DI? Daugelis redakcijų mano, kad taip, ir aiškiai tai nurodo.
Etiniai iššūkiai ir naujosios atsakomybės ribos
Kuo daugiau DI įsilieja į žurnalistiką, tuo daugiau kyla klausimų, į kuriuos nėra paprastų atsakymų. Kas atsakingas, jei DI sistema padaro klaidą? Jei algoritmas neteisingai identifikuoja žmogų nuotraukoje ar klaidingai interpretuoja duomenis?
2025 metais Europoje įsigaliojo naujos taisyklės, reikalaujančios, kad redakcijos aiškiai žymėtų DI generuotą ar DI pagalba sukurtą turinį. Bet praktikoje tai sudėtinga. Jei žurnalistas naudojo DI transkribuoti interviu, ar tai DI pagalba sukurtas turinys? O jei DI padėjo analizuoti duomenis? Kur brėžti ribą?
Lietuvos žurnalistų etikos kodeksas buvo papildytas skyriumi apie DI naudojimą. Pagrindiniai principai: skaidrumas (skaitotojai turi žinoti, kaip naudojamas DI), atsakomybė (galutinis sprendimas visada žmogaus), ir privatumas (DI negali būti naudojamas taip, kad pažeistų žmonių teises).
Viena didžiausių problemų – šališkumas. DI sistemos mokosi iš duomenų, o jei tie duomenys atspindi visuomenės šališkumą, sistema jį perima. Buvo atvejų, kai DI sistemos diskriminavo tam tikras grupes – pavyzdžiui, rečiau siūlė straipsnius apie moteris mokslininkės ar dažniau neigiamai rašė apie tam tikras bendruomenes.
Todėl atsakingos redakcijos dabar reguliariai audituoja savo DI sistemas. Jos tikrina, ar algoritmai nesudaro sąlygų diskriminacijai, ar nepažeidžia privatumo, ar neplatina dezinformacijos. Tai brangu ir sudėtinga, bet būtina.
Kai technologija tarnauja istorijai, o ne atvirkščiai
Po visų šių transformacijų viena išlieka aišku – geriausia žurnalistika 2026 metais vis dar yra apie žmones, istorijas ir tiesą. DI yra įrankis, ir kaip kiekvienas įrankis, jis gali būti naudojamas gerai arba blogai.
Matau, kaip jaunoji žurnalistų karta auga jau su šiais įrankiais. Jiems DI redakcijoje yra toks pat natūralus kaip kompiuteris buvo mano kartai. Bet geriausi iš jų supranta, kad technologija turi tarnauti istorijai, o ne atvirkščiai. Kad greitis neturi būti svarbesnis už tikslumą. Kad efektyvumas neturi nustelbti empatijos.
Praktiškai tai reiškia kelias konkrečias rekomendacijas žurnalistams ir redakcijoms. Pirma, investuokite į mokymąsi – ne tik technologijų, bet ir etikos. Antra, išlaikykite žmogiškąjį elementą kiekviename procese – tegul DI padeda, bet žmogus sprendžia. Trečia, būkite skaidrūs su savo auditorija – pasakykite, kaip naudojate DI. Ketvirta, nuolat klauskite savęs: ar ši technologija padeda man papasakoti svarbią istoriją geriau?
Redakcijos, kurios sėkmingai integruoja DI, turi bendrą bruožą – jos nenori pakeisti žurnalistų robotais. Jos nori išlaisvinti žurnalistus nuo rutininių užduočių, kad šie galėtų daugiau laiko skirti tam, kas tikrai svarbu: kalbėtis su žmonėmis, ieškoti tiesų, aiškinti sudėtingus dalykus, kelti nepatogius klausimus.
Žurnalistika visada buvo apie žmones žmonėms. DI gali padėti tai daryti greičiau, efektyviau, įdomiau. Bet pati esmė – žmogiškumas, smalsumas, drąsa ieškoti tiesos – turi likti žmogaus rankose. Arba, tiksliau sakant, žmogaus širdyje ir prote. Nes būtent tai ir daro žurnalistiką žurnalistika, o ne tiesiog informacijos perdavimu.