Robotai redakcijose – jau ne fantastika
Prieš dešimtmetį idėja, kad kompiuteris galėtų rašyti straipsnius ar padėti žurnalistams rinkti informaciją, atrodė kaip mokslinės fantastikos scenarijus. Šiandien dirbtinis intelektas redakcijose tapo tokia pat įprasta realybe kaip ir fotoaparatai ar diktofonai. Tik skirtumas tas, kad AI įrankiai nėra paprasti pagalbininkai – jie iš esmės keičia tai, kaip žurnalistai dirba, kaip skelbiamos naujienos ir kaip skaitytojai su jomis sąveikauja.
Nereikia manyti, kad dirbtinis intelektas atėjo pakeisti žurnalistų. Veikiau jis tampa įrankiu, kuris leidžia jiems dirbti efektyviau, greičiau ir kartais net kokybiškai geriau. Tačiau kartu kyla ir nemažai klausimų: ar galima pasitikėti AI sukurtu turiniu? Kaip išlaikyti žurnalistikos etiką? Ir ar neatsitiks taip, kad mašinos visiškai perims šią profesiją?
Naujienų rinkimas ir stebėjimas realiuoju laiku
Viena didžiausių žurnalistikos problemų visada buvo informacijos perteklius. Kasdien pasaulyje vyksta milijonai įvykių, skelbiami tūkstančiai pranešimų spaudai, socialiniuose tinkluose pasidalijama begalė įrašų. Žmogus fiziškai nepajėgus visko sekti ir atrinkti tai, kas tikrai svarbu.
Čia dirbtinis intelektas tampa neįkainojamu pagalbininku. AI sistemos gali nuolat stebėti šimtus tūkstančių šaltinių – nuo oficialių naujienų agentūrų iki socialinių tinklų paskyrų. Jos atpažįsta tendencijas, pastebi netikėtus įvykius ir gali įspėti žurnalistus apie besiformuojančias istorijas dar prieš tai, kai jos tampa viešai matomos.
Pavyzdžiui, „Reuters” naudoja AI sistemą, kuri analizuoja finansinius duomenis ir automatiškai generuoja pirmines naujienas apie įmonių rezultatus. Kol žurnalistas dar tik pradeda skaityti finansinę ataskaitą, sistema jau yra parengusi bazinį straipsnį su pagrindiniais skaičiais ir faktais. Žurnalistui lieka tik pridėti kontekstą, ekspertų komentarus ir gilesnę analizę.
Socialinių tinklų stebėjimas taip pat pasikeitė. Anksčiau žurnalistai turėdavo rankiniu būdu naršyti Twitter, Facebook ar Instagram, ieškodami įdomių istorijų. Dabar AI įrankiai gali automatiškai identifikuoti viralinius įrašus, aptikti dezinformaciją ar pastebėti netikėtas diskusijų temas, kurios gali virsti svarbiais straipsniais.
Automatizuotas turinio kūrimas ir jo ribos
Galbūt labiausiai diskutuojama tema – ar dirbtinis intelektas gali rašyti straipsnius. Atsakymas paprastas: taip, gali. Bet ar turėtų? Tai jau sudėtingesnis klausimas.
Šiuo metu AI puikiai susidoroja su faktais grįstomis, standartizuotomis naujienomis. Sporto rezultatai, oro prognozės, akcijų rinkos ataskaitos, nekilnojamojo turto skelbimai – visa tai gali būti automatiškai paverčiama į skaitomą tekstą. „Associated Press” jau kelerius metus naudoja AI sistemą, kuri per ketvirtį generuoja tūkstančius korporatyvinių pelno ataskaitų straipsnių. Žmogus tokio darbo apimties tiesiog neįstengtų atlikti.
Tačiau kai reikia analizės, nuomonės, emocinio konteksto ar sudėtingų etinių sprendimų, dirbtinis intelektas vis dar atsilieka. Jis negali paskambinti šaltiniui ir pajusti, ar tas žmogus sako tiesą. Negali nuvykti į įvykio vietą ir pamatyti tai, ko nerodo oficialūs duomenys. Negali suprasti kultūrinių niuansų ar istorinio konteksto taip, kaip tai daro patyręs žurnalistas.
Yra ir kita problema – AI kartais „haliucinuoja”, tai yra sugalvoja faktus, kurie nėra tikri. Jei žurnalistas nekritiškai pasitiki tokia sistema ir nepatikriną informacijos, gali kilti rimtų problemų. Jau buvo atvejų, kai publikuoti straipsniai turėjo būti atšaukti, nes jie rėmėsi AI sugalvotais duomenimis.
Personalizacija ir skaitytojų patirties kūrimas
Kiekvienas skaitytojas yra skirtingas. Vienam įdomios politikos naujienos, kitam – sportas, trečiam – kultūra. Tradicinėje žurnalistikoje visi gaudavo tą patį laikraštį ar žiūrėjo tas pačias naujienų laidas. Dabar dirbtinis intelektas leidžia kurti individualią patirtį kiekvienam.
Naujienų platformos naudoja AI algoritmų, kurie mokosi iš skaitytojų elgsenos. Jie stebi, kokius straipsnius skaitytojas skaito, kiek laiko praleidžia su kiekvienu, kokias temas dažniau pasirenka. Remdamosi šia informacija, sistemos gali rekomenduoti turinį, kuris tikrai sudomins konkretų žmogų.
„The New York Times” sukūrė AI sistemą, kuri analizuoja milijonus skaitytojų elgesio duomenų ir padeda redaktoriams suprasti, kokios istorijos geriausiai veikia. Sistema gali pasakyti, kokia antraštė bus efektyvesnė, kokiu metu geriausia publikuoti straipsnį, ar kokia nuotrauka pritrauks daugiau dėmesio.
Bet čia slypi ir pavojus. Jei algoritmai rodo tik tai, kas mums patinka, susiformuoja vadinamosios „informacinės burbulai”. Žmonės nebemato skirtingų nuomonių, alternatyvių požiūrių, nepatogių tiesų. Tai gali gilinti visuomenės poliarizaciją ir mažinti kritinį mąstymą. Geros žurnalistikos tikslas – ne tik patenkinti skaitytojų norus, bet ir informuoti juos apie tai, ką jie turėtų žinoti, net jei tai ne visada malonu.
Faktų tikrinimas ir kovos su dezinformacija įrankiai
Gyvename dezinformacijos amžiuje. Melagingos naujienos plinta greičiau nei tiesa, o socialiniai tinklai tampa puikia dirva įvairiems mitams ir konspiracijos teorijoms. Žurnalistai turi ne tik pranešti naujienas, bet ir jas tikrinti, atskleisti melą.
Dirbtinis intelektas čia tampa galingas ginklas. AI sistemos gali greitai palyginti teiginius su patikimų šaltinių duomenų bazėmis, identifikuoti manipuliuotas nuotraukas ar vaizdo įrašus, aptikti koordinuotas dezinformacijos kampanijas socialiniuose tinkluose.
Pavyzdžiui, yra įrankių, kurie gali analizuoti nuotrauką ir pasakyti, ar ji tikra, ar sukurta dirbtinio intelekto, ar redaguota. Kiti įrankiai gali atpažinti „deepfake” vaizdo įrašus, kuriuose žmonių veidai ar balsai suklastoti. Tai ypač svarbu rinkimų laikotarpiais ar tarptautinių konfliktų metu, kai dezinformacija gali turėti rimtų pasekmių.
„Full Fact” organizacija Jungtinėje Karalystėje naudoja AI sistemą, kuri automatiškai stebi politikų pareiškimus ir tikrina juos su oficialiais duomenimis. Jei sistema aptinka potencialiai klaidingą informaciją, ji įspėja faktų tikrintojus, kurie tada atlieka išsamesnį tyrimą.
Tačiau ir čia yra iššūkių. AI sistemos nėra tobulos – jos gali praleisti subtilią dezinformaciją ar, priešingai, klaidingai pažymėti tikrą informaciją kaip netikrą. Be to, faktų tikrinimas ne visada yra juodas ar baltas. Daugelis teiginių yra dalinai teisingi, priklauso nuo konteksto ar interpretacijos. Tokiose situacijose reikia žmogiško sprendimo.
Etiniai klausimai ir atsakomybės problema
Kai dirbtinis intelektas tampa vis svarbesniu žurnalistikos įrankiu, kyla rimtų etinių klausimų. Kas atsakingas už AI padarytą klaidą? Jei algoritmas rekomenduoja straipsnį, kuris pasirodo esąs neteisingas, kas kaltas – žurnalistas, redaktorius, programuotojas, įmonė?
Yra ir privatumo klausimas. AI sistemos, kurios analizuoja skaitytojų elgesį, renka daug asmeninių duomenų. Kaip užtikrinti, kad ši informacija būtų naudojama etiškai? Kaip apsaugoti žmonių privatumą, kartu leidžiant žiniasklaidai geriau suprasti savo auditoriją?
Dar viena problema – šališkumas. AI sistemos mokosi iš duomenų, o jei tie duomenys atspindi visuomenės šališkumą (pavyzdžiui, rasinį, lyčių ar politinį), algoritmai gali tą šališkumą sustiprinti. Jau buvo atvejų, kai AI įrankiai rodė tendenciją labiau išryškinti tam tikrų grupių neigiamas naujienas ar mažiau dėmesio skirti kitų grupių problemoms.
Žurnalistikos organizacijos turi kurti aiškias gaires, kaip naudoti dirbtinį intelektą. Kai kurios jau tai daro. BBC, pavyzdžiui, sukūrė AI etikos principus, kurie apima skaidrumą (skaitytojai turi žinoti, kai turinys sukurtas ar rekomenduotas AI), atskaitomybę (žmonės, ne mašinos, priima galutinius sprendimus) ir teisingumą (algoritmai turi būti tikrinami dėl šališkumo).
Kaip žurnalistai mokosi dirbti su AI
Dirbtinis intelektas nėra kažkas, ką galima tiesiog „įjungti” ir tikėtis, kad viskas veiks. Žurnalistai turi mokytis naujų įgūdžių, suprasti, kaip veikia AI sistemos, kokios jų galimybės ir apribojimai.
Kai kurios žurnalistikos mokyklos jau įtraukė AI mokymus į savo programas. Studentai mokomi ne tik rašyti straipsnius, bet ir dirbti su duomenų analize, suprasti algoritmus, naudoti AI įrankius naujienų rinkimui ir turinio kūrimui.
Svarbu, kad žurnalistai išmoktų kritiškai vertinti AI rezultatus. Tai reiškia visuomet tikrinti faktus, net jei juos pateikė patikima sistema. Tai reiškia suprasti, kad algoritmai gali klysti ar būti šališki. Tai reiškia žinoti, kada pasitikėti technologija, o kada pasikliauti savo sprendimu.
Praktiškai tai atrodo taip: jei AI sistema pasiūlo straipsnio antraštę, žurnalistas turėtų pagalvoti, ar ji tiksliai atspindi turinį, ar nėra klaidinanti. Jei algoritmas rekomenduoja tam tikrą temą kaip populiarią, reikia pasvarstyti, ar tai tikrai svarbu, ar tik virali, bet neesminė istorija. Jei sistema automatiškai sugeneruoja tekstą, būtina jį perskaityti, patikrinti faktus ir įsitikinti, kad jis atitinka žurnalistikos standartus.
Ateities žurnalistika – žmonės ir mašinos kartu
Dirbtinis intelektas nėra žurnalistikos pabaiga, o naujas jos etapas. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai žmonės ir mašinos dirba kartu, kiekvienas darydamas tai, ką moka geriausiai.
AI gali apdoroti milžiniškus duomenų kiekius, pastebėti tendencijas, automatizuoti rutininį darbą, padėti personalizuoti turinį. Žurnalistai gali užduoti teisingus klausimus, suprasti kontekstą, atlikti tyrimus, kalbėtis su žmonėmis, priimti etinius sprendimus ir pasakoti istorijas, kurios paliečia širdis.
Jau dabar matome įdomių pavyzdžių. „The Guardian” naudoja AI sistemą, kuri padeda žurnalistams rasti įdomias istorijas dideliuose duomenų rinkiniuose. „Washington Post” sukūrė „Heliograf” – AI asistentą, kuris padeda rašyti paprastas naujienas ir leidžia žurnalistams sutelkti dėmesį į sudėtingesnius tyrimus.
Ateityje tikėtina, kad AI taps dar labiau integruotas į žurnalistikos procesą. Galbūt turėsime virtualius asistentus, kurie padės žurnalistams realiuoju laiku – pasiūlys šaltinius, patikrins faktus, suformuluos klausimus interviu metu. Galbūt skaitytojai galės bendrauti su AI sistemomis, kurios atsakys į jų klausimus apie straipsnius ar paaiškis sudėtingas temas.
Bet viena tikrai nepasikeisti – žurnalistikos šerdis. Gerą žurnalistiką daro ne technologija, o žmonės, kurie siekia tiesos, ginčija valdžią, duoda balsą neturintiems balso ir padeda visuomenei suprasti sudėtingą pasaulį. Dirbtinis intelektas gali būti puikus įrankis šiems tikslams pasiekti, bet jis niekada nepakeis žmogiško smalsumo, empatijos ir atsakomybės jausmo, kurie yra geros žurnalistikos pagrindas.