Kai robotas tampa kolega redakcijoje
Prisimenu, kaip prieš penkerius metus kolegos redakcijoje juokaudavo apie dirbtinį intelektą – esą tai tik dar viena technologinė mada, kuri greitai praeis. Dabar 2026-aisiais niekas nebejuokia. AI įrankiai tapo tokia pat kasdienybes dalimi kaip ir kavos aparatas prie bendros virtuvėlės. Tik skirtumas tas, kad kavos aparatas nekuria straipsnių antraščių ir nepadeda analizuoti tūkstančių dokumentų per kelias minutes.
Žurnalistikos pasaulis išgyvena transformaciją, kurios mastai prilygsta spaudos ar interneto atsiradimui. Bet skirtingai nei ankstesnės revoliucijos, ši vyksta žaibiškai ir paliečia absoliučiai visus redakcijos procesus – nuo idėjų generavimo iki galutinio teksto publikavimo. Ir ne, tai nereiškia, kad žurnalistai netrukus stovės bedarbių biržoje. Veikiau priešingai – keičiasi pats profesijos pobūdis, o kartu ir tai, ką reiškia būti žurnalistu šiuolaikiniame pasaulyje.
Nuo rutinos prie tikrojo žurnalizmo
Didžiausias pokytis, kurį pastebėjau bendraudamas su kolegomis iš įvairių redakcijų, yra laiko perskirstymas. Anksčiau žurnalistas galėjo praleisti pusę dienos tiesiog perrašinėdamas pranešimus spaudai, tikrinant faktus telefonų knygose ar ieškodamas kontaktų. Dabar šias užduotis perima AI sistemos, o žurnalistams lieka tai, ką jie moka geriausiai – bendrauti su žmonėmis, užduoti sudėtingus klausimus, rasti paslėptas istorijas.
Pavyzdžiui, „Lietuvos ryto” redakcijoje naudojama sistema automatiškai apdoroja visus įeinančius pranešimus spaudai, išskiria svarbiausius faktus ir net pasiūlo galimas publikacijos antraštes. Žurnalistui belieka peržiūrėti, papildyti savo įžvalgomis ir nuspręsti, ar tai verta publikuoti. Kas anksčiau užtrukdavo valandą, dabar užima penkiolika minučių.
Bet čia slypi ir pavojus. Kai kurios redakcijos, ypač mažesnės regioninės, pasiduoda pagundai tiesiog spausti „publikuoti” mygtuką be žmogiškos peržiūros. Rezultatas – sterilūs, besiūliai tekstai, kuriuose nėra nei charakterio, nei gilesnės analizės. Skaitytojai tai jaučia iš karto. Statistika rodo, kad straipsniai, parašyti grynai AI be žmogaus redagavimo, susilaukia 60% mažiau skaitymo laiko nei tie, kuriuose dirbtinis intelektas naudojamas tik kaip pagalbininkas.
Investigatyvinė žurnalistika su superintelektu
Jei kur dirbtinis intelektas tikrai pakeičia žaidimo taisykles, tai investigatyvinėje žurnalistikoje. Anksčiau norint išanalizuoti tūkstančius viešųjų pirkimų dokumentų ar palyginti politikų deklaracijas per dešimtmetį, reikėjo mėnesių darbo ir kelių žmonių komandos. Dabar specializuoti AI įrankiai tai padaro per kelias valandas.
LRT tyrimų skyrius praėjusiais metais atskleidė stambų korupcijos skandalą savivaldybėje būtent naudodamas AI analizės įrankius. Sistema automatiškai palygino šimtus sutarčių, identifikavo įtartinus šablonus ir išskyrė įmones, kurios nuolat laimėdavo konkursus nepaisant aukštesnių kainų. Žurnalistams liko svarbiausia dalis – susisiekti su šaltiniais, surinkti liudijimus ir sudėlioti visą istoriją į suprantamą naratyvą.
Praktiškai tai veikia taip: įkeli dokumentų masyvą į sistemą, nustato parametrus (pavyzdžiui, „rask visas sutartis virš 50 tūkst. eurų su tomis pačiomis įmonėmis”), ir AI per kelias minutes pateikia vizualizacijas bei anomalijų sąrašą. Kas anksčiau buvo prieinama tik didelėms tarptautinėms redakcijoms su specialistų komandomis, dabar tampa įmanoma net vienam žurnalistui su nešiojamuoju kompiuteriu.
Realaus laiko faktų tikrinimas ir kova su dezinformacija
Gyvename eroje, kai melas sklinda greičiau nei tiesa. Bet dirbtinis intelektas čia tampa savotiška priešnuodžiu. Šiuolaikinės faktų tikrinimo sistemos veikia beveik realiu laiku, analizuodamos tūkstančius šaltinių ir palygindamos teiginius su patikrintomis duomenų bazėmis.
„Delfi” redakcijoje matau, kaip tai veikia praktikoje. Kai politikas per tiesioginę transliaciją pateikia statistinį teiginį, AI sistema per kelias sekundes patikrina jo teisingumą ir pateikia žurnalistui pranešimą. Jei teiginys klaidingas, reporteris gali iš karto užduoti tikslinantį klausimą. Tai visiškai pakeičia politinių interviu dinamiką – nebegalima tiesiog mesti skambių, bet nepagrįstų teiginių ir tikėtis, kad niekas nepatikrins.
Dar įdomesnis dalykas – AI sistemos mokosi atpažinti ne tik akivaizdžiai klaidingą informaciją, bet ir subtilesnę manipuliaciją: konteksto iškraipymą, selektyvų faktų naudojimą, klaidinančias statistikas. Pavyzdžiui, sistema gali pastebėti, kad naudojama statistika yra techniškai teisinga, bet pateikiama be svarbaus konteksto, kuris visiškai pakeistų jos interpretaciją.
Personalizacija be burbulų kūrimo
Viena didžiausių šiuolaikinės žurnalistikos problemų – kaip pateikti skaitytojui aktualų turinį, bet neuždarant jo informaciniame burbule? AI sistemos 2026 metais sprendžia šią dilemą vis rafinuotesniais būdais.
Naujienų platformos dabar naudoja tai, kas vadinama „sąmoningu personalizavimu”. Sistema analizuoja ne tik tai, ką skaitytojas paprastai skaito, bet ir aktyviai siūlo turinį, kuris išplečia jo perspektyvą. Jei pastovi skaityti tik apie vieną politinę pusę, algoritmas tyčia įterps kokybišką analizę iš kitos perspektyvos. Jei domiesi tik viena tema, sistema pasiūlys susijusių, bet kitų kampų istorijų.
15min.lt redaktorė man pasakojo, kaip jų AI sistema padeda balansuoti tarp skaitytoją įtraukiančio turinio ir žurnalistiškai svarbaus, bet galbūt ne tokio patrauklaus. Sistema gali numatyti, kurie straipsniai greičiausiai taps virusiniais, bet taip pat identifikuoja svarbias istorijas, kurios nusipelno dėmesio, net jei jų skaitymo rodikliai bus mažesni. Redaktoriai gali priimti informuotus sprendimus apie turinio balansą.
Multimedijos kūrimas vieno mygtuko paspaudimu
Tekstas jau seniai nėra vienintelė naujienų forma. Bet multimedijos kūrimas – video montavimas, infografikų dizainas, podkastų gamyba – reikalavo specialistų ir laiko. AI įrankiai šią barjerą beveik panaikino.
Šiandien žurnalistas gali parašyti straipsnį, o AI sistema automatiškai sukurs: kelių variantų socialinių tinklų įrašus, trumpą video santrauką su subtitrus, interaktyvią infografiką su pagrindiniais duomenimis ir net audio versiją su natūraliai skambančiu balsu. Visa tai – per 10-15 minučių.
Bet čia vėl svarbu nepasiduoti pagundai visiškai automatizuoti procesą. Geriausi rezultatai gaunami, kai žurnalistas ar redaktorius peržiūri ir pritaiko AI sukurtą turinį. Pavyzdžiui, automatiškai sugeneruota video santrauka gali praleisti svarbiausią emocingą momentą, kurį žmogus iš karto pastebi. Arba infografika gali būti techniškai teisinga, bet vizualiai paini.
Praktinis patarimas redakcijoms: investuokite į žurnalistų mokymą dirbti su šiais įrankiais, o ne į papildomus specialistus. Šiuolaikinis žurnalistas turėtų mokėti ne tik rašyti, bet ir valdyti AI įrankius multimedijos kūrimui. Tai ne pakeičia specialistų poreikio sudėtingesniems projektams, bet leidžia kasdienėje veikloje būti daug produktyvesniems.
Etinės dilemos ir naujieji iššūkiai
Su didele galia ateina ir didelė atsakomybė. Dirbtinio intelekto naudojimas žurnalistikoje kelia daugybę etinių klausimų, su kuriais profesija dar tik mokosi susidoroti.
Vienas didžiausių – skaidrumas. Ar skaitytojas turi žinoti, kad straipsnio dalį parašė AI? Daugelis redakcijų vis dar neturi aiškios politikos šiuo klausimu. Mano nuomone, atsakymas priklauso nuo konteksto. Jei AI naudojamas tik kaip redagavimo įrankis ar faktų tikrinimui – nebūtina specialiai žymėti. Bet jei didelė teksto dalis sugeneruota automatiškai, skaitytojas turi teisę tai žinoti.
Kitas jautrus klausimas – šališkumas. AI sistemos mokosi iš esamų duomenų, o tie duomenis atspindi visuomenės šališkumus ir stereotipus. Jei neatsargiai naudojama, AI gali sustiprinti, o ne sumažinti žurnalistikos šališkumą. Pavyzdžiui, naujienos apie nusikaltimus gali neproporcingai dažnai sieti tam tikras etnines grupes su neigiamais įvykiais, jei sistema mokosi iš istorinių duomenų, kurie jau buvo šališki.
Lietuvos žurnalistų sąjunga 2025 metais priėmė rekomendacijas dėl AI naudojimo etikos, bet jos kol kas tik patariamojo pobūdžio. Reikėtų privalomų standartų, ypač didelėms redakcijoms. Bent jau minimalių: reguliarus AI sistemų auditas dėl šališkumo, skaidrumas apie automatizuotų sprendimų naudojimą, žmogaus priežiūra svarbiems turiniams.
Profesijos ateitis: adaptacija ar išnykimas?
Grįžkime prie klausimo, kuris neduoda ramybės daugeliui kolegų: ar žurnalistai nebus pakeisti robotais? Po ketverių metų intensyvaus AI naudojimo redakcijose atsakymas tampa aiškesnis – ne, bet profesija transformuojasi radikaliai.
Išnyko arba drastiškai sumažėjo tam tikrų vaidmenų poreikis. Žurnalistai, kurie tik perrašinėjo pranešimus spaudai ar rinko paviršutinišką informaciją, tikrai tapo nereikalingi. Bet išaugo paklausa žurnalistams, kurie moka giliai analizuoti, bendrauti su žmonėmis, pasakoti įtraukiančias istorijas ir kritiškai mąstyti. AI negali (bent kol kas) nuvažiuoti į provincijos miestelį ir išsiaiškinti, kodėl žmonės ten jaučiasi pamiršti. Negali pajausti interviu metu, kad pašnekovas slepia kažką svarbaus, ir užduoti tą vieną klausimą, kuris viską atskleidžia.
Matau, kad sėkmingiausiai adaptuojasi tie žurnalistai, kurie dirbtinį intelektą priima kaip įrankį, o ne grėsmę. Jie aktyviai mokosi naujų įgūdžių – kaip efektyviai formuluoti užklausas AI sistemoms, kaip interpretuoti automatiškai sugeneruotas įžvalgas, kaip derinti technologijas su tradiciniais žurnalistikos metodais.
Redakcijos taip pat keičiasi struktūriškai. Atsiranda nauji vaidmenys – AI įrankių koordinatoriai, duomenų žurnalistikos specialistai, etikos auditoriai. Mažėja vidutinio lygio redaktorių, kurie daugiausia užsiėmė techniniu teksto tvarkymu, bet auga poreikis vyresniesiems redaktoriams, kurie priima strateginius sprendimus apie turinį ir etiką.
Kai technologija tarnauja istorijai, o ne atvirkščiai
Po visų šių transformacijų, eksperimentų ir klaidų, vienas dalykas lieka nepakitęs – geros žurnalistikos esmė. Dirbtinis intelektas 2026 metais yra galingas įrankis, bet jis lieka būtent įrankiu. Geriausios istorijos vis dar gimsta iš žmogiškų įžvalgų, empathijos ir noro atskleisti tiesą.
Praktiškai tai reiškia, kad sėkmingos redakcijos naudoja AI strategiškai – automatizuoja rutiną, sustiprina analizę, išplečia galimybes, bet niekada nepraranda žmogiškojo elemento. Skaitytojai vis dar nori skaitytį istorijas, parašytas žmonių žmonėms, net jei technologijos padeda jas sukurti greičiau ir kokybiškai.
Jauniems žurnalistams, kurie dabar pradeda karjerą, patarčiau: nemokykitės konkuruoti su AI tose srityse, kur jis pranokas – greitis, duomenų apdorojimas, rutininės užduotys. Vietoj to, tobulinkite tai, kas jus daro nepakeičiamus – kritinį mąstymą, kūrybiškumą, gebėjimą užmegzti ryšius su žmonėmis, etinį kompasą. Mokykitės naudoti AI įrankius, bet niekada nepalikite jų vairuoti. Technologija turi tarnauti istorijai, kurią norite papasakoti, o ne diktuoti, kokia ta istorija turėtų būti.
Žurnalistika 2026 metais yra ir sudėtingesnė, ir įdomesnė nei bet kada anksčiau. Turime daugiau galimybių atskleisti tiesą, pasiekti auditorijas ir daryti poveikį. Bet kartu turime ir daugiau atsakomybės – naudoti šias technologijas išmintingai, etiškai ir visada atsimenant, kad galutinis tikslas yra tarnauti visuomenei, o ne algoritmams.