Robotas redakcijoje – jau ne fantastika
Prieš dešimt metų mintis, kad naujienų straipsnį parašys algoritmas, skambėjo kaip pigaus mokslinės fantastikos romano siužetas. Šiandien tai – kasdienybė. „Associated Press” jau seniai naudoja automatizuotus įrankius finansinėms ataskaitoms ir sporto rezultatams generuoti. „Reuters”, „Bloomberg” – tas pats. Ir niekas ypatingai nesipiktina. Tiesiog taip yra.
Klausimas ne tas, ar dirbtinis intelektas įsiveržė į žurnalistiką. Jis jau čia. Klausimas – kas bus toliau ir ar žurnalistai turėtų bijoti, ar džiaugtis.
Greitis prieš gilumą
Automatizuotos sistemos puikiai susitvarko su tuo, kas rutiniška – biržos duomenys, rinkimų rezultatai, orų prognozės. Algoritmas per sekundę sugeneruoja tekstą, kuriam žmogui prireiktų penkiolikos minučių. Redakcijoms tai reiškia pinigų taupymą. Skaitytojams – greitesnę informaciją.
Bet čia ir prasideda problema. Žurnalistika niekada nebuvo vien faktų surinkimas ir sudėliojimas į sakinius. Geras reportažas – tai kontekstas, žmogiška intuicija, gebėjimas pajusti, kad kažkas ne taip, net kai dokumentai sako priešingai. To algoritmams kol kas trūksta. Jie nemato miško už medžių.
Investigacinė žurnalistika, interviu, kuriame žmogus staiga susvyruoja balse – tai sritys, kur mašina kol kas tik stebėtojo vaidmenyje. Ir tai, beje, turėtų šiek tiek nuraminti tuos, kurie jau mato save bedarbius.
Personalizacija – dovana ar spąstai?
Kita medalio pusė – personalizuotas turinys. „Spotify” jau seniai žino, kokią muziką klausysi penktadienio vakarą. Dabar panašią logiką bando taikyti ir žiniasklaida. Algoritmai analizuoja, ką skaitai, kiek laiko praleidžiai prie kiekvieno straipsnio, ką ignoruoji – ir formuoja tau skirtą naujienų srautą.
Skamba patraukliai. Bet yra vienas nemažas „bet”. Kai gauni tik tai, kas tau patinka ir atitinka tavo pasaulėžiūrą, informacinė burbulas tampa ne metafora, o tikrove. Žmogus nustoja susidurti su kitokiomis nuomonėmis, nepatogiais faktais, sudėtingais klausimais. Demokratijai tai – rimtas iššūkis, ne tik technologinis eksperimentas.
Kai kurios redakcijos tai supranta ir bando rasti balansą – siūlyti personalizaciją, bet kartu įterpti turinį, kuris „išmuša” iš komforto zonos. Ar tai veikia? Kol kas atsakymas – neaišku.
Tiesa vis dar reikalauja žmogaus
Dirbtinis intelektas žurnalistikoje – ne apokalipsė ir ne išsigelbėjimas. Tai įrankis, kaip kadaise buvo telefonas, diktafonas ar internetas. Kiekviena iš šių technologijų pakeitė profesiją, bet nepanaikino jos esmės.
Žurnalistikos šerdis – pasitikėjimas. Skaitytojas turi tikėti, kad kažkas tikrai išsiaiškino, patikrino, paklausė nepatogių klausimų. Algoritmas gali rašyti tekstus, bet atsakomybės prisiimti negali. Kai paaiškėja klaida, kažkas turi atsistoti ir pasakyti: aš suklydau. Mašina to nepadarys.
Todėl ateitis greičiausiai atrodys taip: algoritmai dirbs rutininį darbą, o žurnalistai turės daugiau laiko tam, ko mašinos nemoka – gilintis, abejoti, ieškoti to, ko niekas dar nežino. Jei, žinoma, redakcijos to norės. Ir jei skaitytojams to vis dar reikės.