Redakcija be miego
Televizijos naujienų redakcija visada buvo chaoso ir adrenalino vieta. Žurnalistai bėgioja su kavos puodeliais, prodiuseriai rėkia per ausines, montažininkai kirpa vaizdo įrašus paskutinę minutę prieš eterį. Tas chaosas turėjo savo grožį – jame gimė gyvos, žmogiškos žinios. Dabar į tą chaosą tyliai įeina dirbtinis intelektas, ir niekas tiksliai nežino, ar tai gerai, ar blogai.
Pasaulio televizijos gigantai – nuo BBC iki CNN, nuo Japonijos NHK iki Indijos NDTV – jau seniai nebėra vien žmogiškų rankų darbas. Algoritmai šiandien daro tai, kam anksčiau reikėjo valandų darbo ir patyrimo.
Montažas, kurio niekas nemato
Automatizuotas vaizdo montažas – galbūt labiausiai nepastebima, bet reikšmingiausia revoliucija televizijos virtuvėje. Sistemos kaip Wibbitz ar Vizrt sugeba per kelias minutes iš tekstinio naujienų pranešimo sugeneruoti pilnavertį vaizdo siužetą: parinkti archyvinę medžiagą, sudėti grafiką, pritaikyti muzikinius akcentus.
Tai skamba kaip sapnas redakcijos vadovui, kuriam reikia užpildyti 24 valandų eterį. Bet montažininkai, dirbantys tose redakcijose, žino kitą pusę – kai algoritmas parenka vaizdo įrašą, jis nežino konteksto. Jis nežino, kad ta pati gatvė, kurioje šiandien vyksta protestas, prieš dešimt metų buvo žudynių vieta. Žmogus žino. Arba bent jau gali žinoti.
Vis dėlto greitis laimi. Ypač skubių naujienų metu, kai kiekviena minutė svarbi, automatizuotos sistemos leidžia redakcijoms reaguoti greičiau nei bet kada anksčiau.
Vedėjas, kuris niekada neserga
Čia prasideda tikrai nejauku. Kinijos valstybinė naujienų agentūra Xinhua dar 2018 metais pristatė pirmąjį AI žinių vedėją – skaitmeninį avatarą, kuris skaitė naujienas be pertraukų, be atostogų, be reikalavimų dėl atlyginimo. Nuo tada technologija šoktelėjo toli į priekį.
Šiandien AI vedėjai jau ne tik skaito tekstą – jie gestikuliuoja, keičia veido išraiškas, reaguoja į pokalbio eigą. Pietų Korėjos kanalas MBN savo AI vedėją paleido į pagrindinį eterį. Kuveito televizija Kuwait News pristatė vedėją Fedą – dirbtinio intelekto sukurtą moterį, kuri veda laidas arabų kalba.
Žiūrovų reakcijos skirtingos. Vieni sako, kad nepastebi skirtumo. Kiti jaučia tą keistą diskomfortą, kurį psichologai vadina uncanny valley efektu – kai kažkas atrodo beveik žmogiškai, bet ne visai, ir tas „ne visai” šiurpina labiau nei atviras robotas.
Kas lieka žmonėms
Klausimas, kurio redakcijų vadovai vengia atsakyti tiesiai: jei AI gali montuoti, rašyti ir vesti – ko reikia žurnalistų? Atsakymas, kurį jie dažniausiai pateikia, skamba optimistiškai: žmonės darys tai, ko mašinos negali – kels klausimus, užmegs ryšius su šaltiniais, jaus situacijos moralinį svorį.
Tai tiesa. Bet taip pat tiesa, kad redakcijų štatas mažėja. Reuters, Associated Press, lokali žiniasklaida visame pasaulyje – visur mažiau žurnalistų, daugiau automatizacijos. Technologija nekalta – ekonominis spaudimas egzistavo ir anksčiau. Bet AI jį pagreitina.
Tarp ekrano ir tiesos
Galiausiai televizijos žinios visada buvo apie pasitikėjimą. Žiūrovas sėdi priešais ekraną ir tiki, kad tas žmogus studijoje – arba bent jau kažkas už jo – patikrinęs faktus, supratęs kontekstą, prisiėmęs atsakomybę. AI vedėjas negali prisiimti atsakomybės. Algoritmas negali jaustis kaltas dėl klaidos.
Tai nereiškia, kad dirbtinis intelektas televizijoje – blogis. Jis tikrai gali padaryti žinias greitesnes, prieinamesnes, pigesnes. Bet kaina, kurią mokame leisdami jam vis giliau įeiti į informacijos erdvę, yra subtili ir ilgalaikė. Kai žinias pradeda formuoti sistema, kuri nesupranta, ką reiškia meluoti – ir ką reiškia sakyti tiesą – mes prarandame kažką, ko vėliau gali nepakakti.