Robotas rašo, žmogus skaito – ir niekas nesusimąsto
Prisipažinsiu atvirai – kai pirmą kartą perskaičiau straipsnį, kurį parašė algoritmas, net nepastebėjau. Buvo tvarkinga struktūra, faktai sudėlioti į vietas, sakiniai sklandūs. Tik vėliau sužinojau, kad už to teksto nestovėjo nei vienas žurnalistas, kuris ryte gėrė kavą ir galvojo, kaip tai suformuluoti. Tai buvo Associated Press automatizuotas finansinių ataskaitų apžvalga. Ir žinote ką? Ji buvo visiškai tinkama.
Tai yra ir įdomu, ir šiek tiek neramu vienu metu.
Kas iš tikrųjų vyksta redakcijose
Dirbtinis intelektas naujienų pasaulyje nėra kažkokia tolima ateitis – jis jau čia, sėdi šalia redaktorių ir tyliai daro savo darbą. Reuters, Bloomberg, The Washington Post – visos šios redakcijos naudoja automatizavimo įrankius bent daliai turinio generuoti. Sporto rezultatai, biržos ataskaitos, orų prognozės – tai sritys, kur algoritmai veikia greitai ir tiksliai, be jokių klaidų dėl nuovargio ar skubos.
Bet čia ir prasideda įdomiausia dalis. Nes vienas dalykas yra parašyti, kad „Vilniaus biržoje indeksas šiandien krito 1,3%”, ir visai kas kita – paaiškinti, kodėl tai svarbu, kas už to slypi ir ką tai reiškia paprastam žmogui. Kontekstas, ironija, žmogiška intuicija – to algoritmams kol kas tikrai trūksta.
Žurnalistai: išnyksta ar transformuojasi?
Čia daugelis iš karto šokinėja prie katastrofos scenarijaus – „robotai atims darbus!” Bet realybė, kaip dažniausiai būna, yra kiek sudėtingesnė ir mažiau dramatiška.
Tiesa ta, kad kai kurie darbai tikrai keičiasi. Redaktoriai, kurie anksčiau praleisdavo valandas rinkdami duomenis ir sudarydami ataskaitas, dabar gali tą laiką skirti gilesnei analizei. Investigacinė žurnalistika, interviu, reportažai iš įvykio vietos – tai sritys, kur žmogus išlieka nepakeičiamas. Algoritmas neišeis į gatvę pakalbinti žmonių. Jis neužuos tos atmosferos, nepagaus to nepatogaus pauzės momento pokalbyje, kuris kartais pasako daugiau nei visi žodžiai kartu sudėjus.
Tačiau yra ir kita pusė. Mažesnės redakcijos, kurios ir taip dirba su minimaliais resursais, gali pradėti dar labiau pasikliauti automatizuotu turiniu – ir tada kokybės klausimas tampa labai realus.
Tiesa, faktai ir kas juos tikrina
Vienas dalykas, kuris mane asmeniškai labiausiai jaudina šioje visoje istorijoje – tai atsakomybės klausimas. Kai žmogus parašo klaidingą faktą, yra kažkas, ką galima paklausti, kas gali atsiprašyti, kas gali paaiškinti. O kai algoritmas sugeneruoja netikslią informaciją ir ji pasklinda po tūkstančius skaitytojų – kas tada?
Faktų tikrinimas šiandien tampa ne mažiau, o daugiau svarbus. Paradoksas toks, kad kuo daugiau turinio generuojama automatiškai, tuo labiau reikia žmonių, kurie tą turinį patikrintų, kontekstualizuotų ir prisiimtų atsakomybę už tai, kas pasiekia skaitytojus.
Tarp eilučių: kur mes einame ir ar tai gerai
Sąžiningai? Nežinau, ar tai gerai ar blogai – ir manau, kad toks klausimas apskritai yra per daug paprastas. Dirbtinis intelektas naujienų kūrime yra kaip bet kuris kitas įrankis – viskas priklauso nuo to, kaip jį naudoji ir kokiam tikslui.
Jei jis atlaisvina žurnalistams laiko gilesniam darbui – puiku. Jei jis tampa patogiu būdu mažinti redakcijų biudžetus ir atleisti žmones – tai jau kita istorija, ir ne labai gera. Skaitytojų pusėje irgi yra atsakomybė: domėtis, kas parašė tai, ką skaitai, ar už to teksto stovi redakcija su aiškiais standartais, ar tiesiog serveris kažkur duomenų centre.
Žurnalistika visada buvo apie pasitikėjimą. Ir tas pasitikėjimas neatsiranda automatiškai – jo reikia užsitarnauti, kiekvieną dieną, kiekvienu tekstu. Algoritmai to kol kas nesupranta. O gal ir nereikia, kad suprastų – gal pakanka, kad tai suprastume mes.