Redakcija be žurnalisto
Kažkada redakcija kvepėjo kava ir cigarečių dūmais, o spausdinimo mašinėlių bildesys buvo tarsi foninė muzika žmogui, kuris ieškojo tiesos. Šiandien tas pats darbas vis dažniau vyksta tyliai – algoritmai skaito pranešimus, generuoja antraštes, o kartais ir visą tekstą. Lietuva čia nėra išimtis.
Didžiosios Lietuvos naujienų platformos – Delfi, 15min, LRT – jau kurį laiką eksperimentuoja su automatizuotu turinio kūrimu. Sporto rezultatai, biržų apžvalgos, oro prognozės – visa tai gali būti sugeneruota per sekundes, be vieno žmogaus piršto prisilietimo prie klaviatūros. Ir, tiesą sakant, skaitytojui dažnai tai visiškai nesvarbu.
Greitis prieš gilumą
Problema ne tame, kad mašina rašo. Problema tame, ką ji rašo ir ko – negali. Dirbtinis intelektas puikiai susitvarko su faktų išdėstymu, struktūra, netgi tam tikru stiliumi. Bet jis nemoka sėdėti priešais žmogų, kuris verkia pasakodamas savo istoriją. Jis nemato to, ko nėra duomenų bazėje.
Lietuvos žurnalistai apie tai kalba vis atviriau. Viena vertus – palengvėjimas, nes rutininiai tekstai nebereikalauja valandų. Kita vertus – nerimas, kad redakcijos, spaudžiamos ekonomikos, gali nuspręsti, jog „pakanka” ir to, ką sugeneruoja algoritmas. O tada kas liks iš investigacinės žurnalistikos, iš reportažo, iš to ilgo pokalbio, kuris kartais keičia visuomenę?
Kalba kaip veidrodis
Yra ir kitas aspektas, apie kurį kalbama mažiau – lietuvių kalba. Didieji kalbų modeliai buvo treniruoti daugiausia anglų kalba, ir tai jaučiasi. Automatiškai generuojami tekstai lietuviškai kartais skamba kaip išverstas vertimas iš kažko kito – gramatiškai taisyklingi, bet kažkaip tušti, be tos specifinės intonacijos, kuri lietuvių kalbai būdinga.
Tai ne smulkmena. Kalba yra ne tik komunikacijos priemonė – ji yra tapatybė, kultūra, mąstymo būdas. Jei žiniasklaida pradeda kalbėti „algoritmo lietuviškai”, ilgainiui tai gali paveikti ir tai, kaip mes patys suvokiame savo kalbą.
Ten, kur mašina sustoja
Dirbtinis intelektas Lietuvos žiniasklaidoje – tai ne apokalipsė ir ne išsigelbėjimas. Tai įrankis, kuris, kaip ir kiekvienas įrankis, priklauso nuo to, kas jį laiko rankose. Geriausiu atveju jis atlaisvina žurnalistą nuo biurokratinio darbo ir leidžia jam daryti tai, ko mašina tikrai negali – būti žmogumi tarp žmonių, užduoti nepatogų klausimą, pajusti, kad kažkas slepiama.
Blogiausiu atveju jis tampa patogiu pasiteisinimu sumažinti redakcijas, sutaupyti, pamiršti, kad žurnalistika niekada nebuvo tik informacijos perdavimas – ji visada buvo ir atsakomybė. Ir tą atsakomybę algoritmas prisiimti negali. Bent jau kol kas.