Statybų aikštelėse Lietuvoje vis rečiau matai vien popierinius brėžinius, kurie plaikstosi vėjyje. Vietoj jų – planšetės, projektorius rodantis 3D modelį tiesiog ant sienos, o kartais ir akiniai su papildyta realybe. Šis pokytis vyko palaipsniui, bet 2026-aisiais tapo aiškiau matomas: BIM (Building Information Modeling) nebėra ateities projektas, o kasdienis įrankis, kurį naudoja tiek dideli rangovai, tiek mažesnės architektūros studijos.
Kodėl būtent dabar
Reikia pasakyti sąžiningai – BIM technologijos egzistuoja jau gerą dešimtmetį, tačiau jų diegimas Lietuvoje vyko nevienodai. Didesnės kompanijos, dirbančios su ES finansuojamais projektais, BIM naudojo seniai, nes to reikalavo tarptautiniai partneriai. Mažesnės įmonės ilgą laiką atsilaikė – kainavo brangiai, o nauda atrodė abstrakti.
Situacija pasikeitė, kai valstybinių pirkimų reikalavimai pradėjo aiškiau numatyti BIM naudojimą didesniems infrastruktūros projektams. Kai reikalavimas ateina iš viršaus, technologija plinta greičiau, nei tikėtasi. Be to, programinės įrangos kainos krito, atsirado lengvesnių, mažiau techniškai reiklių sprendimų, kuriuos gali naudoti ir vidutinio dydžio biuras be atskiro BIM specialisto komandoje.
Dirbtinis intelektas – ne pakaitalas, o padėjėjas
Įdomiausia dalis, be abejo, yra dirbtinio intelekto integracija į BIM modelius. Ne, tai nereiškia, kad inžinieriai netenka darbo – veikiau atvirkščiai, jų darbas tampa mažiau varginantis rutininėmis užduotimis. DI algoritmai jau dabar geba automatiškai aptikti kolizijas tarp inžinerinių sistemų (pavyzdžiui, kai ventiliacijos vamzdis kerta konstrukcinę sija), o tai anksčiau reikalaudavo valandų rankinio tikrinimo.
Projektų vadovai pasakoja, kad DI įrankiai pradėjo padėti ir biudžeto prognozavime. Sistema, išanalizavusi ankstesnių projektų duomenis, gali pasiūlyti realistiškesnį terminų ir kaštų vertinimą, nei žmogus darytų remdamasis vien patirtimi. Tai nereiškia, kad prognozės visada tikslios – klaidų pasitaiko, ypač kai duomenų bazė nėra pakankamai didelė ar specifinė regionui. Bet tendencija akivaizdi: sprendimai priimami turint daugiau informacijos po ranka.
Kliūtys, kurios niekur nedingo
Nereikėtų piešti pernelyg gražaus paveikslo. Didžiausia problema lieka žmonės, o ne technologija. Vyresnės kartos specialistai, dirbę su AutoCAD dešimtmečius, ne visada noriai keičia įpročius. Mokymai kainuoja, laiko trūksta, o rezultatas matomas ne iš karto.
Kita problema – duomenų suderinamumas. Skirtingos programinės įrangos, skirtingi failų formatai, skirtingi standartai tarp subrangovų. Vienas BIM modelis, kuriame dalyvauja architektas, konstruktorius ir inžinerinių sistemų projektuotojas, kartais tampa savotišku Babelio bokštu – kiekvienas kalba šiek tiek kitokia „kalba“, o suvienodinti visą tai užima laiko.
Taip pat verta paminėti kibernetinio saugumo klausimą. Kai visas projekto modelis, įskaitant jautrią infrastruktūros informaciją, saugomas debesyje, atsiranda nauja rizika, apie kurią prieš dešimt metų mažai kas galvojo.
Vietoj apibendrinimo – kelios mintys ateičiai
Statybų sektorius niekada nebuvo pats greičiausias keistis, ir tai suprantama – klaidos čia kainuoja brangiai, kartais net gyvybėmis. Bet 2026 metai rodo, kad BIM ir DI derinys nebėra eksperimentas, o tampa įprasta darbo dalimi, nors ir netolygiai paplitusia. Vieni rangovai jau naudoja skaitmeninius dvynius viso pastato gyvavimo ciklui stebėti, kiti dar tik mokosi importuoti modelį į bendrą platformą.
Galbūt svarbiausia įžvalga yra ta, kad technologija pati savaime nieko neišsprendžia – reikia žmonių, kurie sutinka ją išbandyti, klysti, ir vėl bandyti. Sektorius juda pirmyn, tik ne visada tiesia linija.