Prieš kelerius metus naujienų redakcijos dar diskutavo, ar dirbtinis intelektas apskritai turėtų kištis į žurnalistiką. Šiandien tas klausimas jau atrodo keistas – panašiai kaip klausti, ar redakcijai reikia interneto ryšio. Technologija ne tik įsitvirtino, ji keičia patį darbo ritmą, nuo to, kaip renkama informacija, iki to, kaip skaitytojas ją gauna savo telefone.
Robotai, rašantys apie sportą ir biržą
Pradėkime nuo akivaizdžiausio dalyko – automatinio turinio generavimo. Didžiosios naujienų agentūros, tokios kaip „Associated Press“ ar „Reuters“, jau seniai naudoja algoritmus, kurie iš finansinių ataskaitų ar sporto rezultatų per kelias sekundes sukuria trumpą, faktais pagrįstą tekstą. Nereikia žmogaus, kuris sėdėtų ir skaičiuotų, kiek įvarčių įmušė komanda per sezoną – sistema tai padaro pati, o žurnalistas gauna laisvo laiko rimtesniems dalykams.
Lietuvos žiniasklaidoje panašūs sprendimai dar tik įsigali, bet kryptis aiški. Nedidelės redakcijos, kurios negali sau leisti turėti dešimčių žurnalistų, vis dažniau žvalgosi į AI įrankius kaip į būdą padengti daugiau temų su tuo pačiu žmonių skaičiumi. Tai nėra grėsmė profesijai savaime – tai perskirstymas: rutininiai, formuliniai tekstai atitenka mašinoms, o interpretacija, konteksto paieška ir sudėtingesnė analizė lieka žmogui.
Kai algoritmas žino, ką tu nori skaityti
Kita sritis, kur pokyčiai matomi kur kas ryškiau, – personalizacija. Naujienų portalai seniai nebesiūlo visiems vienodo sąrašo straipsnių. Vietoj to sistema stebi, ką skaitai, kiek laiko praleidi prie vieno ar kito teksto, kokias temas ignoruoji, ir pagal tai sudėlioja individualų srautą.
Iš vienos pusės, tai patogu – nebereikia knistis per dešimtis nereikšmingų antraščių. Iš kitos, kyla klausimas, kiek toks filtravimas siaurina akiratį. Jeigu algoritmas nuolat rodo tik tai, kas patinka, ar žmogus vis dar susiduria su nepatogiomis, bet svarbiomis temomis? Redakcijos šiuo klausimu elgiasi skirtingai – vienos leidžia algoritmui veikti beveik be apribojimų, kitos sąmoningai palieka vietos „priverstinei įvairovei“, kad skaitytojas nepasiliktų savo paties informaciniame burbule.
Redaktoriaus vaidmuo nesibaigia – jis persikelia
Įdomu tai, kad daugelis redaktorių, su kuriais teko kalbėtis, sako panašų dalyką: darbo nesumažėjo, jis tiesiog pasikeitė. Vietoj to, kad rankomis skaičiuotų klaidas tekste ar tikrintų faktus per kelis šaltinius atskirai, jie dabar prižiūri, ar AI sistemos rezultatai atitinka redakcijos standartus. Atsiranda nauja pareigybė – kažkas tarp technologijos administratoriaus ir kokybės kontrolieriaus.
Tai reiškia ir naują atsakomybės klausimą. Jei algoritmas suklysta – parenka klaidingą faktą, netiksliai apibendrina įvykį – kas atsako? Kol kas atsakymas aiškus: redakcija, ne mašina. Būtent todėl vis daugiau leidinių viešai skelbia, kur ir kaip naudoja AI, bandydami išlaikyti skaitytojų pasitikėjimą, kuris žiniasklaidai ir taip pastaruoju metu nėra pats tvirčiausias.
Skaitytojų dilema, kurios niekas dar neišsprendė
Ne visi skaitytojai vienodai priima šiuos pokyčius. Vieni džiaugiasi greičiu ir patogumu, kiti sako pastebintys, kad tekstai tapo šiek tiek „vienodesni“ – tarsi rašyti pagal tą pačią formulę. Ir tai nėra vien subjektyvus jausmas: kai kelios redakcijos naudoja panašius įrankius su panašiais nustatymais, stiliaus įvairovė natūraliai mažėja.
Kita vertus, būtent čia atsiranda erdvė žmogiškam žurnalistui išsiskirti. Jei rutininius pranešimus generuoja algoritmas, tai gilesnė reportažinė žurnalistika, asmeninis balsas, sugebėjimas užduoti nepatogų klausimą – lieka tie dalykai, kurių mašina (bent jau kol kas) padaryti negali.
Vietoj taško – klaustukas ateičiai
Dirbtinis intelektas naujienų redakcijose nėra nei stebuklinga lazdelė, nei egzistencinė grėsmė – jis veikiau primena naują kolegą, kuris dirba greitai, bet dar mokosi suprasti kontekstą. Redakcijos, kurios sugeba šį „kolegą“ integruoti protingai, gauna daugiau laiko tam, kas žurnalistikoje visada buvo svarbiausia – gebėjimui pastebėti, ko kiti nepastebi, ir papasakoti apie tai taip, kad skaitytojas suprastų, kodėl tai svarbu. O kur baigsis riba tarp automatizuoto ir autentiško turinio – tą klausimą, panašu, teks spręsti kiekvienai redakcijai atskirai, bandymų ir klaidų būdu.